Kai po gausaus maisto jaučiatės alkani, dažnai taip nutinka dėl to, kad skrandžio tempimo receptoriai neveiksmingai bendrauja su smegenimis. Šios specializuotos nervų galūnėlės nustato skrandžio išsiplėtimą ir klajokliniu nervu praneša apie sotumą, tačiau tokie veiksniai kaip per greitas valgymas, stresas ar hormonų pusiausvyros sutrikimai gali sutrikdyti šį procesą.
Be to, atlygio siekiančios smegenų cheminės medžiagos, tokios kaip dopaminas, ir alkio hormonai, tokie kaip grelinas, gali panaikinti sotumo signalus. Supratus šiuos sudėtingus fiziologinius mechanizmus, galima rasti sprendimų, kaip geriau kontroliuoti apetitą.
Skrandžio tempimo receptorių ir jų funkcijos supratimas
Kai skrandis prisipildo maisto, specializuotos nervų galūnėlės, vadinamos tempimo receptoriais, nustato fizinį skrandžio sienelių išsiplėtimą. Šie mechanoreceptoriai klajokliniu nervu siunčia signalus į smegenis, nurodydami sotumo lygį. Didėjant spaudimui, patirsite sotumo jausmą, kuris paprastai paskatina nustoti valgyti.
Jūsų tempimo receptoriai veikia kartu su kitais virškinimo signalais, įskaitant tokius hormonus kaip leptinas ir grelinas. Jie ypač jautrūs kiekiui, o ne kaloringumui, todėl galite jaustis sotūs suvalgę didelį kiekį mažai kaloringo maisto. Tačiau šie receptoriai gali laikinai tapti mažiau jautrūs po pakartotinio tempimo, todėl galite jaustis alkani nepaisant to, kad suvalgėte gausų maistą. Šis mechanizmas išsivystė tam, kad užtikrintų tinkamą mitybą, kai trūko maisto.
Smegenų ir žarnyno ryšys: Kaip veikia alkio signalai?
Sudėtingas ryšys tarp jūsų smegenų ir virškinimo sistemos priklauso nuo sudėtingo nervinių takų ir cheminių pasiuntinių tinklo. Žarnynas siunčia signalus į smegenis klajoklio nervu, o tokie hormonai kaip grelinas ir leptinas reguliuoja alkį ir sotumą.
Kai esate alkani, grelino kiekis padidėja ir suaktyvina smegenų apetito centrus. Po valgio skrandyje esantys tempimo receptoriai atpažįsta sotumą ir klajokliniu nervu signalizuoja smegenims. Tuo pat metu žarnynas išskiria hormonus, tokius kaip CCK ir PYY, kurie slopina alkį.
Tačiau ši sistema nėra vien mechaninė. Jūsų smegenys integruoja šiuos fizinius signalus su emociniais ir aplinkos signalais, įskaitant stresą, paros metą ir prisiminimus apie maistą. Štai kodėl galite jaustis alkani net ir po gausaus valgio, jei jaučiate nerimą arba esate išsiugdę tam tikrus valgymo įpročius.
Dažniausios priežastys, dėl kurių jūsų tempimo receptoriai siunčia skirtingus pranešimus
Jūsų skrandžio tempimo receptoriai gali sutrikti arba siųsti klaidinančius signalus į smegenis dėl kelių fiziologinių priežasčių. Kai valgote per greitai, šie receptoriai nespėja užfiksuoti sotumo, todėl sotumo signalai vėluoja. Panašiai ir didelis streso lygis gali sutrikdyti tinkamą receptorių funkciją, nes jūsų sistemą užtvindo kortizolis.
Tam tikros medicininės būklės, pavyzdžiui, gastroparezė, gali sutrikdyti skrandžio gebėjimą tinkamai išsitempti, todėl gali būti nepatikimi sotumo signalai. Jei esate dehidratuoti, jūsų tempimo receptoriai troškulį gali klaidingai suprasti kaip alkį. Be to, vartojant labai perdirbtą maistą, kuriame trūksta skaidulų, skrandis gali nepakankamai išsipūsti, todėl jūsų receptoriai nepakankamai suvokia sotumą. Nereguliarūs valgymo įpročiai taip pat laikui bėgant gali sumažinti šių receptorių jautrumą, todėl jie mažiau reaguoja į normalius skrandžio išsiplėtimo ir susitraukimo ciklus.
Hormonai ir nerviniai keliai, panaikinantys sotumo signalus
Nepaisant pilno skrandžio, galingi hormonai ir nervų grandinės gali panaikinti smegenų sotumo signalus ir paskatinti valgyti dar ilgai po to, kai suvartosite pakankamai kalorijų. Jūsų smegenų atlygio centras išskiria dopaminą, kai valgote skanų maistą, taip sukeldamas malonumo reakciją, kuri gali būti svarbesnė už fizinius sotumo signalus.
Grelinas, vadinamas alkio hormonu, ne visada sumažėja iš karto po valgio. Jis gali likti padidėjęs, ypač jei esate įsitempę ar neišsimiegoję, ir palaikyti apetitą net ir esant pilnam skrandžiui. Be to, jūsų organizmo leptino signalas, kuris paprastai liepia nustoti valgyti, laikui bėgant gali tapti atsparus, ypač jei reguliariai vartojate daug riebalų ir cukraus turintį maistą. Šis hormoninis sutrikimas reiškia, kad negausite aiškių signalų „nustoti valgyti” net tada, kai skrandis bus fiziškai išsiplėtęs iki galo.
Praktinės strategijos, kaip geriau atpažinti tikruosius alkio signalus
Norint suprasti tikrus alkio signalus ir į juos reaguoti, reikia iš naujo išmokyti ir protą, ir kūną įveikti hormoninius trukdžius. Turėsite išsiugdyti sąmoningo valgymo įpročius, prieš valgį sustodami ir įvertindami savo fizinį alkį skalėje nuo 1 iki 10.
Stebėkite savo alkio pojūčius visą dieną naudodamiesi maisto dienoraščiu, fiksuodami alkio pojūčių laiką, intensyvumą ir kokybę. Tikrąjį alkį nuo emocinio valgymo galite atskirti pagal fizinius požymius, pavyzdžiui, skrandžio gurguliavimą, lengvą nuovargį ar sunkumus susikaupti. Jie skiriasi nuo streso sukelto potraukio ar įprasto valgymo dirgiklių.
Tarp valgymų palaukite 15-20 minučių, kad tempimo receptoriai praneštų smegenims apie sotumą. Labai svarbu valgyti lėtai ir išlikti budriems valgant, atkreipti dėmesį į subtilius kūno sotumo indikatorius, o ne į išorinius signalus.
