Kai esate laimingi, smegenyse išsiskiria dopaminas, kuris signalizuoja apie atlygį ir didina maisto patrauklumą. Šis neurocheminių medžiagų antplūdis gali iki 50 % padidinti jūsų norą valgyti, net jei fiziškai nesate alkani.
Be to, teigiamos emocijos laikinai sumažina smegenų sričių, atsakingų už savikontrolę, aktyvumą. Kultūrinės tradicijos dar labiau sustiprina šį ryšį, nes per visą žmonijos istoriją šventės buvo susijusios su maistu.
Šių mechanizmų supratimas yra pirmas žingsnis siekiant sukurti labiau subalansuotą santykį su emociniu valgymu.
Šventės ryšys: Kaip teigiamos emocijos sukelia apetitą?
Nesvarbu, ar švenčiate paaukštinimą, ar mėgaujatės jaukiu vakaru su draugais, teigiamos emocijos dažnai sukelia norą pasimėgauti maistu. Šis ryšys nėra atsitiktinis – jis giliai įaugęs į jūsų smegenų atlygio sistemą.
Tyrimai rodo, kad laimė suaktyvina dopamino kelius, kurie taip pat reaguoja į apetitą keliantį maistą. Kai džiaugiatės, jūsų smegenys tampa jautresnės atlygintiniems dirgikliams, įskaitant kulinarinius malonumus. Kultūrinės tradicijos sustiprina šią biologinę tendenciją; mes išmokome svarbias akimirkas sieti su ypatingais valgiais ir skanėstais.
Šį modelį galite pastebėti per šventes ar pasiekimus, kai maistas tampa daugiau nei tik maistu – jis virsta teigiamų jausmų skleidimo priemone. Tai paaiškina, kodėl gimtadienio tortas skanesnis per vakarėlius ir kodėl valgant su mylimais žmonėmis sustiprėja skonio suvokimas, neapsiribojantis cheminėmis paties maisto savybėmis.
Dviguba dopamino pareiga: neurochemija, lemianti laimingą valgymą
Kai valgydami mėgstamą desertą jaučiate malonumą, dopaminas ne tik leidžia gerai jaustis – jis sukuria grįžtamąjį ryšį, kuris susieja jūsų emocinę būseną su valgymo elgsena. Šis galingas neuromediatorius veikia dviem svarbiais būdais: signalizuoja apie atlygį ir koduoja prisiminimus.
Kai išsiskiria dopaminas, smegenyse įsižiebia atlygio kelias, todėl sustiprėja ryšys tarp šventinių akimirkų ir maisto vartojimo. Tyrimai rodo, kad teigiamų emocijų metu dopamino kiekis gali padidėti iki 50 %, todėl padidėja noras valgyti net tada, kai fiziškai nesate alkani.
Be to, dopaminas padeda užkoduoti šiuos malonius potyrius ilgalaikėje atmintyje, todėl džiugių įvykių metu jus traukia tam tikri maisto produktai. Jūs to neįsivaizduojate – jūsų neurochemija iš tikrųjų keičiasi, kai džiaugiatės, todėl šventiniam torto gabalėliui beveik neįmanoma atsispirti.
Laimė mažina maisto draudimus: Maisto maistas: sumažėjusio suvaržymo mokslas
Kai jaučiatės laimingi, įvyksta netikėtas reiškinys: jūsų smegenų slopinimo kontrolės mechanizmai– sistemos, skirtos impulsyviam elgesiui reguliuoti – tampa daug mažiau aktyvūs.
Tyrimai rodo, kad teigiamos emocijos gali laikinai sumažinti prefrontalinės žievės aktyvumą, ypač tose srityse, kurios atsakingos už savikontrolę valgant. Kai esate laimingi, jūsų smegenys iš esmės leidžia sau pasimėgauti maistu kaip švente ar apdovanojimu.
Šis sumažėjęs kognityvinis suvaržymas paaiškina, kodėl per gimtadienio vakarėlį be įprasto apsvarstymo galite suvalgyti antrą gabalėlį torto. Jūsų smegenų vykdomoji funkcija laikinai atsipalaiduoja, todėl mažiau tikėtina, kad imsitės protinių skaičiavimų, kurie paprastai atliekami renkantis maistą („Ar man to reikia?” arba „Ar turėčiau atsispirti?”).
Tai nebūtinai kelia problemų – retkarčiais pasimėgauti maistu yra normalu, tačiau šio mechanizmo supratimas padeda atpažinti, kada laimė gali daryti įtaką jūsų valgymo įpročiams.
Kultūrinis pastiprinimas: Kaip visuomenė susieja džiaugsmą ir maisto vartojimą
Nuo pat pirmųjų žmonijos civilizacijos akimirkų visuomenė maistą giliai įpynė į šventės audinį, taip įtvirtindama psichologinį ryšį tarp valgymo ir džiaugsmo. Tikriausiai pastebėjote šį dėsningumą savo gyvenime – gimtadieniai su tortais, šventės su vaišėmis, pasiekimai, pažymėti ypatingais valgiais.
Šis kultūrinis užprogramavimas prasideda dar vaikystėje, kai už gerą elgesį dažnai atsilyginama skanėstais, o socialiniai susibūrimai vyksta prie bendrų patiekalų. Tyrimai rodo, kad šios asociacijos formuoja nervinius kelius, susiejančius teigiamas emocijas su vartojimu, todėl susiformuoja stiprūs įpročiai, kurie išlieka ir suaugus.
Šiuolaikinė maisto pramonė šias sąsajas sustiprina rinkodara, kurioje pabrėžiamas šventimas ir nuolaidžiavimas. Kai po gerų naujienų griebiatės deserto, jūs ne tik reaguojate į alkį – jūs dalyvaujate giliame kultūriniame rituale, kuris buvo įtvirtintas per visą žmonijos istoriją.
Laimės ir alkio ciklo nutraukimas: Praktinės strategijos
Norint nutraukti giliai įsišaknijusius modelius, siejančius emocijas su valgymo įpročiais, jums reikės sąmoningumu ir veiksmais pagrįstų strategijų. Pradėkite vesti emocijų ir maisto dienoraštį, fiksuodami, kada laimė paskatina valgyti, ir nustatydami konkrečius elgesio modelius.
Praktikuokite sąmoningą valgymą– sutelkite dėmesį į maisto skonį, tekstūrą ir kūno alkio signalus. Taip sukuriama pauzė tarp emocijų ir vartojimo, leidžianti sąmoningai rinktis, o ne automatiškai reaguoti.
Sukurkite alternatyvias šventes, kurios nebūtų susijusios su maistu. Kai būsite laimingi, paskambinkite draugui, išeikite pasivaikščioti arba užsiimkite mėgstamu hobiu. Ši veikla sukuria naujus nervų takus, kurie atskiria laimę nuo valgymo.
Apsvarstykite galimybę dirbti su kognityvinės ir elgesio terapijos specialistu, kuris specializuojasi valgymo elgesio srityje. Jie gali padėti jums pertvarkyti mąstymo modelius ir sukurti asmenines strategijas, kaip reaguoti į teigiamas emocijas nesiimant maisto.
Daugiau nei valios stiprybė: Emocijų supratimo apie valgymo įpročius ugdymas.
Mūsų supratimą apie emocinį valgymą temdo trys pagrindiniai klaidingi įsitikinimai: kad tai tik valios reikalas, kad vien sąmoningumas lemia pokyčius ir kad emocijos veikia apetitą nuspėjamais būdais.
Tyrimai rodo, kad jūsų santykį su maistu lemia ne valios jėga, o emocijų reguliavimo įgūdžiai. Daugiau naudos gausite ugdydami emocinį raštingumą nei laikydamiesi griežtų dietų. Kai sugebėsite įvardyti ir suprasti savo jausmus, galėsite į juos reaguoti apgalvotai, o ne reaktyviai.
Pabandykite vesti emocinio maisto dienoraštį, kuriame pažymėkite ne tik tai, ką valgote, bet ir savo emocinę būseną prieš valgį, jo metu ir po jo. Tokia praktika sukuria pertrauką tarp akstino ir reakcijos, leidžiančią atskirti fizinį alkį nuo emocinio potraukio. Tikslas – ne tobulumas, o pažanga siekiant suprasti savo unikalius emocinio valgymo įpročius.
