Ilgą laiką žiovulys buvo klaidingai interpretuojamas kaip nuobodulio ar nuovargio ženklas. Tyrimai atskleidė, kad jis atlieka svarbią neurologinę funkciją. Šis nevalingas mechanizmas padeda reguliuoti smegenų temperatūrą, didinti kraujotaką ir optimizuoti kognityvinę veiklą. Mokslininkai užfiksavo, kad po žiovavimo pagerėja budrumas ir sprendimų priėmimas. Tai, kad žiovavimas yra užkrečiamas, leidžia manyti, kad jis turi evoliucinį socialinį tikslą ir gali sinchronizuoti grupės budrumą. Kitą kartą, kai kas nors žiovauja pokalbio viduryje, gali būti, kad jis iš tikrųjų skatina savo smegenis geriau įsitraukti į pokalbį.
Mūsų užkrečiančio žiovavimo evoliucinė paskirtis
Beveik visi žmonės žiovauja matydami, kaip žiovauja kiti, ir šis reiškinys, mokslininkų nuomone, atlieka svarbias evoliucines funkcijas. Tikėtina, kad šis užkrečiamas elgesys išsivystė kaip primityvi socialinės sinchronizacijos forma, padedanti grupėms išlaikyti budrumą ir koordinuoti poilsio ciklus.
Evoliucijos biologai mano, kad iš pradžių žiovavimas tarnavo kaip termoreguliacinis mechanizmas, atvėsinantis smegenis, kai jų temperatūra pakyla. Užkrečiamasis aspektas atsirado vėliau, kai ankstyvieji žmonės ėmė gyventi didesnėse socialinėse grupėse, kuriose sinchronizuotos susijaudinimo būsenos suteikdavo pranašumą išgyvenimui.
Tyrimai rodo, kad užkrečiamas žiovulys koreliuoja su empatijos lygiu, o asmenys, kurių empatijos testų rezultatai aukštesni, yra labiau linkę „pagauti” žiovulį. Šis ryšys rodo, kad žiovulys gali būti ne tik fiziologinis, bet ir socialinis ženklas, skatinantis grupės sanglaudą ir kolektyvinį budrumą, iš esmės veikiantis kaip neverbalinis signalas, padedantis palaikyti idealią grupės veiklą.
Kaip žiovulys reguliuoja smegenų temperatūrą ir kraujotaką
Žiovulys yra ne tik nuobodulio ženklas, bet ir svarbus neurofiziologinis mechanizmas, padedantis reguliuoti smegenų temperatūrą. Kai smegenys įkaista, žiovulys sukelia vėsinimo efektą, nes padidėja kraujotaka ir suvartojama daugiau deguonies. Ši termoreguliacinė funkcija ypač svarbi esant protiniam nuovargiui arba keičiantis skirtingiems susijaudinimo lygiams.
Tyrimai rodo, kad gilus įkvėpimas per žiovulį įtraukia vėsesnį orą į nosies ir burnos ertmes, o žandikaulio raumenų tempimas padidina kraujo tekėjimą į smegenis. Šis procesas veiksmingai išsklaido šilumą ir į nervinius audinius patenka šviežio, deguonies prisotinto kraujo.
Vėsesnis kraujas cirkuliuoja smegenų kraujagyslėmis ir optimizuoja smegenų veiklą. Svarbu tai, kad žmonės yra linkę dažniau žiovauti situacijose, kai kognityvinė veikla yra labai svarbi, bet dėl padidėjusios smegenų temperatūros gali kilti pavojus.
Stebinantis ryšys tarp žiovavimo ir kognityvinių gebėjimų
Priešingai paplitusiai nuomonei, priešingai nei manoma, prieš žiovulį dažnai būna pagerėjusios pažintinės veiklos, o ne susilpnėjusio dėmesio laikotarpiai. Tyrimai rodo, kad šis nevalingas elgesys tarnauja kaip nervų persikrovimas, pagerinantis smegenų funkciją būsimoms kognityvinėms užduotims.
Tyrimais nustatyta, kad dalyviai, kurie žiovauja prieš sunkias protines užduotis, geriau atpažįsta modelius, greičiau reaguoja ir geriau priima sprendimus. Atrodo, kad šis našumo padidėjimas susijęs su žiovavimo termoreguliacine funkcija, kuri atvėsina smegenis iki idealios darbinės temperatūros.
Kognityvinė nauda pasireiškia įvairiose srityse, įskaitant atminties konsolidavimą ir dėmesio sutelkimą. Kariuomenės tyrėjai netgi užfiksavo, kad strateginis žiovulys padeda naikintuvų pilotams išlaikyti budrumą ilgesnių misijų metu.
Gerai suplanuotas žiovulys anaiptol nereiškia atsijungimo, o gali reikšti, kad smegenys ruošiasi padidėjusiems kognityviniams poreikiams, panašiai kaip sportininkai prieš treniruotę.
Kodėl žiovavimas dažniau pasitaiko, kai esate pavargę (bet ne dėl to, kaip manote)
Kai jaučiamas nuovargis, paprastai dažniau pradedama žiovauti, nors pagrindinis mechanizmas yra kitoks nei įprasta. Žvilgsnis nuovargio metu ne tik signalizuoja apie mieguistumą, bet ir yra smegenų bandymas išlaikyti budrumą ir idealią kognityvinę funkciją.
Tyrimai rodo, kad nuovargio sukeltas žiovulys sutampa su sumažėjusia smegenų kraujotaka ir pakilusia smegenų temperatūra. Dėl fizinio veiksmo – žiovavimo – padidėja kraujo tekėjimas į smegenis, o nervinis audinys atvėsta dėl didesnio oro įsiurbimo. Ši termoreguliacinė funkcija tampa ypač svarbi, kai dėl miego trūkumo sutrinka natūralūs smegenų vėsinimo mechanizmai.
Be to, žiovavimas nuovargio metu gali būti susijęs su smegenų poreikiu pereiti iš vienos sąmonės būsenos į kitą. Kai dėmesio tinklai stengiasi išlaikyti dėmesį, žiovulys padeda perskirstyti neuromediatorius ir iš naujo nustatyti neuronų veiklos modelius, laikinai padidindamas budrumą, kai smegenims to labiausiai reikia.
Socialinis aspektas: Kodėl mes „pagauname” kitų žiovulį
Socialinis aspektas: Kodėl mes „pagauname” kitų žiovulį
Socialinis užkrečiamo žiovavimo fenomenas yra vienas ryškiausių nesąmoningo mėgdžiojimo pavyzdžių žmonių elgesyje. Tyrimai rodo, kad maždaug 40-60 % suaugusiųjų, stebėdami, kaip žiovauja kiti, patiria užkrečiamąjį žiovulį. Ši automatinė reakcija susijusi su empatija ir socialiniu ryšiu, o ne su deguonies kiekiu ar mieguistumu.
Neuromokslininkai nustatė, kad tikėtinas tokio elgesio mechanizmas yra veidrodiniai neuronai. Šios specializuotos smegenų ląstelės suaktyvėja tiek atliekant tam tikrą veiksmą, tiek stebint, kaip jį atlieka kitas žmogus.
Tyrimai rodo, kad asmenys, kurių empatijos rodikliai yra aukštesni, pasižymi didesniu polinkiu į užkrečiamąjį žiovulį, o asmenys, turintys socialinio pažinimo sutrikimų, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimų, gali būti mažiau paveikti.
Šis nesąmoningas sinchronizavimas turi evoliucinę paskirtį, nes padeda koordinuoti grupės budrumą ir veiklos būsenų kaitą.
Dažnai užduodami klausimai
Ar pernelyg didelis žiovulys gali rodyti pagrindinę sveikatos būklę?
Pernelyg dažnas žiovulys gali rodyti sveikatos sutrikimus, tokius kaip miego sutrikimai, smegenų veiklos sutrikimai, širdies veiklos sutrikimai ar šalutinis vaistų poveikis. Rekomenduojama atlikti medicininę apžiūrą, jei nuolatinis žiovulys pasireiškia kartu su kitais nerimą keliančiais simptomais.
Ar žiovauja visi gyvūnai, ar tai būdinga tik tam tikroms rūšims?
Žiovauja daugelis stuburinių, įskaitant žinduolius, paukščius ir kai kuriuos roplius. Tačiau jis nėra universalus visiems gyvūnams. Bestuburiams, pavyzdžiui, vabzdžiams ir daugumai vandens gyvūnų rūšių nėra būdingas žiovulys.
Ar galima išvengti žiovavimo arba jį kontroliuoti savanoriškai?
Žiovavimą galima iš dalies kontroliuoti sąmoningomis pastangomis, tačiau iš esmės jis išlieka nevalingas. Kai kurie žmonės gali nuslopinti matomą žiovulį, tačiau pačiam fiziologiniam potraukiui sunku visiškai užkirsti kelią, kai jį sukelia nuovargis ar įtaiga.
Ar kūdikiai įsčiose žiovauja?
Taip, įsčiose esantys kūdikiai žiovauja. Ultragarso tyrimais užfiksuota, kad vaisiai žiovauja jau 28 nėštumo centimetre. Šis elgesys skiriasi nuo burnos atidarymo ir atrodo, kad nėštumo metu vystosi pagal raidos dėsningumus.
Ar pratybų metu žiovavimas atlieka tą pačią funkciją kaip ir nuovargio metu?
Tikėtina, kad žiovavimas fizinio krūvio ir nuovargio metu atlieka panašias neurofiziologines funkcijas. Abiem atvejais organizmas stengiasi padidinti budrumą, atvėsinti smegenų temperatūrą ir iš naujo nustatyti nervinę veiklą, padidindamas deguonies suvartojimą ir kraujotaką.
