Seniausias Didžiosios Britanijos žmogus savo ilgaamžiškumą aiškina paprastais ir nuosekliais įpročiais. Nuo 1953 m. jo nesikeičiantis rytinis ritualas – kasdienis dubenėlis košės. Jis palaiko vidutinį fizinį aktyvumą vaikščiodamas ir dirbdamas sode, o ne intensyviai sportuodamas. Stiprūs socialiniai ryšiai ir protinės užduotys, pavyzdžiui, galvosūkiai, padeda jam išlaikyti aštrų protą. Jo mitybos filosofija – tradicinė visavertė mityba be kraštutinumų. Reguliarus miegas ir veiksmingi streso valdymo būdai papildo jo šimtmetį besitęsiančią sveikatos praktiką. Šie išminties kupini įpročiai suteikia vertingų įžvalgų tiems, kurie siekia ilgesnės energijos.
Rytinis ritualas, kuris nepasikeitė per 70 metų
Nors atrodo, kad šiuolaikiniai sveikatos patarimai keičiasi su kiekviena nauja tendencija, vienas rytinis ritualas išlaikė laiko išbandymą daugiau nei septynis dešimtmečius.
Seniausias Didžiosios Britanijos gyventojas kiekvieną dieną pradeda dubenėliu košės, paruoštos iš nenugriebto pieno, ir šio įpročio laikosi nuo 1953 m.
Šie paprasti pusryčiai suteikia ilgalaikės energijos dėl sudėtingų angliavandenių ir būtinų maistinių medžiagų, įskaitant ląstelieną, baltymus ir B grupės vitaminus.
Mitybos specialistai pažymi, kad žemas glikemijos indeksas padeda išlaikyti stabilų cukraus kiekį kraujyje visą rytą.
Šio ritualo nuoseklumas gali būti toks pat svarbus, kaip ir jo maistinė vertė, nes sukuria nuspėjamą cirkadinį ritmą, kuris, kaip rodo tyrimai, palaiko ilgaamžiškumą.
Mitybos išmintis, prieštaraujanti šiuolaikinėms sveikatos tendencijoms
Nepaisant nuolatinio naujų mitybos madų ir mitybos patarimų antplūdžio, kai kurie tradiciniai mitybos įpročiai ir toliau rodo geresnius sveikatos rezultatus įvairioms kartoms.
Tyrimai nuolat patvirtina Viduržemio jūros regiono ir Japonijos dietas, kuriose gausu daržovių, žuvies ir mažai perdirbtų maisto produktų.
Mėlynosios zonos gyventojams, pasižymintiems itin aukštu šimtamečių skaičiumi, būdingi bendri mitybos įpročiai: Saikingas kalorijų suvartojimas, augalinis maistas ir minimalus mėsos vartojimas.
Dauguma ilgaamžių visą gyvenimą laikosi pastovaus valgymo režimo ir porcijų dydžio.
Paprastai jie vengia kraštutinumų – nei visiškai išbraukia maisto produktų grupes, nei pernelyg mėgaujasi.
Jų požiūryje pabrėžiamas visavertis maistas, reguliarus valgymo laikas ir požiūris į valgymą kaip į maistą, o ne kaip į pramogą ar emocinį komfortą.
Socialinio ryšio veiksnys: Šimtmečio paramos tinklo kūrimas
Be fizinio maitinimosi, žmogiškieji ryšiai yra kitokio pobūdžio parama ilgaamžiškumui. Tyrimai nuolat rodo, kad stiprius socialinius ryšius palaikantys asmenys gyvena ilgiau nei izoliuoti bendraamžiai.
Reguliarus bendravimas su šeima, draugais ir bendruomene sukuria psichologinį atsparumą stresui ir depresijai, kurie yra svarbūs ankstyvo mirtingumo veiksniai. Reikšmingi santykiai stimuliuoja kognityvines funkcijas ir skatina sveiką elgesį.
Šimtamečiai paprastai palaiko santykius tarp kartų, aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje ir puoselėja ilgalaikes draugystes. Šie ryšiai suteikia praktinę paramą sveikatos sunkumų metu, o abipusė slauga suteikia prasmę.
Įvairaus paramos tinklo kūrimas gyvenimo pradžioje sukuria socialinį kapitalą, kuris su amžiumi didėja – tai gyvybiškai svarbi investicija tiems, kurie siekia sulaukti šimtmečio.
Fiziniai įpročiai, padedantys judėti šimtmetį
Per visą žmonijos istoriją šimtamečiai išlaikė panašius fizinius įpročius, kurie padėjo išsaugoti judrumą iki gilios senatvės.
Šie žmonės paprastai kasdien atlieka ne intensyvius fizinius pratimus, o švelnius judesius – vaikšto, dirba sode ar atlieka namų ruošos darbus, kurie palaiko raumenų masę ir sąnarių lankstumą.
Reguliari, nuosekli veikla yra naudingesnė nei pavienės intensyvios treniruotės. Daugelis šimtamečių teigia, kad niekada oficialiai „nesportavo”, bet išliko aktyvūs kasdien praktiškai judėdami.
Paprastai jie anksti keliasi, reguliariai miega ir laikosi geros laikysenos.
Šimtamečių pasakojimuose dažnai minimas įprotis kasdien išeiti į lauką, nepriklausomai nuo oro sąlygų.
Toks gryno oro, natūralaus judėjimo ir rutinos derinys sukuria ilgalaikio fizinio savarankiškumo pagrindą.
Protinis aštrumas: 110 metų senumo protas: smegenų pratimai iš 110 metų senumo proto
Norint išlaikyti kognityvinį judrumą iki gilios senatvės, reikia sąmoningai atlikti protinę mankštą, kaip rodo dokumentuose užfiksuoti atvejai, kai superšimtmečiai, sulaukę 110 metų, išsaugojo puikų proto aštrumą.
Kasdieniai kryžiažodžiai, matematiniai skaičiavimai ir strateginiai žaidimai, tokie kaip šachmatai, buvo jų kognityvinių gebėjimų palaikymo pagrindas. Daugelis teigia skaitantys įvairią medžiagą įvairiomis kalbomis, palaikantys susirašinėjimą ir mokantys kitus gerokai po šimtmečio.
Reguliarus socialinis bendravimas, susijęs su sudėtingais pokalbiais, labai stiprina nervų takus.
Šimtamečių smegenų tyrimai atskleidė, kad nuolatinė intelektinė stimuliacija sukuria kognityvinius rezervus, kurie yra atsparūs su amžiumi susijusiam nuosmukiui. Naujų įgūdžių – nuo muzikos instrumentų iki skaitmeninių technologijų – mokymasis vyresniame amžiuje suteikia kritinių neurologinių iššūkių, kurie išsaugo funkcijas.
Laiko išbandymus išlaikę streso valdymo metodai
Nors kognityviniai pratimai stiprina senstančias smegenis, veiksmingas streso valdymas yra ne mažiau galingas veiksnys, lemiantis nepaprastą ilgaamžiškumą.
Seniausias Didžiosios Britanijos žmogus savo nepaprastą gyvenimo trukmę iš dalies sieja su emocinės pusiausvyros palaikymu taikant praktinius metodus.
Jo šimtamečio išmintis apima kasdienę meditaciją, sąmoningą gilų kvėpavimą nerimo akimirkomis ir perspektyvos palaikymą pasitelkiant frazę „tai irgi praeis”.
Jis praktikavo dėkingumo dienoraščio rašymą dešimtmečiais anksčiau, nei tai tapo įprasta, ir nuolat teikė pirmenybę pakankamam miegui.
Svarbiausia, kad jis išsiugdė įprotį „planuoti rūpesčius” – kasdien skirti vos 15 minučių rūpesčiams spręsti, o paskui jų atsisakyti – šis metodas dabar patvirtintas šiuolaikiniais psichologiniais tyrimais.
Seniausio Didžiosios Britanijos žmogaus miego įpročiai ir poilsio filosofija
Paklaustas apie savo ilgaamžiškumo paslaptį, seniausias Didžiosios Britanijos vyras nuolat pabrėžia, kad jo nepaprastai gera sveikata priklauso nuo disciplinuoto miego režimo.
Jis griežtai laikosi 22.30 val. vakaro ir keliasi 6.30 val. ryto, kad naktį miegotų aštuonias valandas.
Jo filosofija pabrėžia kokybę, o ne kiekybę. Jis miega vėsiame, tamsiame kambaryje be elektroninių prietaisų ir praktikuoja 20 minučių popietinį miegą – niekada jo neviršija, kad nesutrikdytų naktinio poilsio.
Daugiau nei šimtmetį trunkančią gyvenimo trukmę jis aiškina tuo, kad nepaliaujamai laikosi atstatomojo miego principo, teigdamas, kad tai leidžia jo organizmui atkurti ir palaikyti geriausią pažinimo funkciją.
Tikslo paieškos: kodėl turėti dėl ko gyventi yra svarbiau nei mityba
Pasak daugelio ilgaamžiškumo tyrėjų, kai kalbama apie žmogaus gyvenimo trukmės pailginimą, tikslas yra svarbesnis už mitybą. Tyrimai nuolat rodo, kad žmonių, turinčių stiprų prasmės jausmą, mirtingumas yra mažesnis, nepriklausomai nuo jų mitybos įpročių.
Seniausias Didžiosios Britanijos žmogus savo nepaprastą ilgaamžiškumą sieja ne su tam tikrais maisto produktais, o su prasmingu dalyvavimu. Konkrečios priežastys, dėl kurių reikia keltis kiekvieną rytą – ar tai būtų santykiai, ar kūrybinė veikla, ar dalyvavimas bendruomenės gyvenime – duoda išmatuojamą fiziologinę naudą, įskaitant sumažėjusį uždegimą ir pagerėjusią imuninę funkciją.
Mokslininkai pastebi, kad tikslingas gyvenimas skatina neurochemines reakcijas, kurios apsaugo telomerus – apsauginius chromosomų dangtelius, susijusius su senėjimu. Šis biologinis poveikis dažnai nusveria vien tik mitybos priemonių poveikį.
