Priklausomybė nuo maisto veikia panašiais neurologiniais mechanizmais kaip ir piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis. Mezolimbinė dopamino sistema užgrobiama vartojant perdirbtą maistą, kuris sukelia didesnį dopamino antplūdį nei sveikas maistas. Pasikartojantis poveikis mažina receptorių reguliaciją, todėl, norint patirti tą patį malonumą, reikia suvartoti daugiau maisto. Neurovaizdavimas patvirtina pakitusius branduolio, orbitofrontalinės žievės ir striatumo aktyvacijos modelius. Neuroplastiškumas suteikia galimybę atsigauti keičiant mitybą, taikant dėmesingo įsisąmoninimo technikas ir kontroliuojant aplinką – šių mechanizmų supratimas yra galinga priemonė, padedanti nutraukti kompulsyvaus valgymo ciklus.
Už potraukio maistui atsiradimo slypinti neurologija
Biologinį potraukio maistui pagrindą sudaro mezolimbinės sistemos neuronai, veikiantys panašiai kaip ir priklausomybės nuo narkotikų metu. Vartojant labai skanų maistą, dopamino išsiskyrimas branduolyje accumbens sukuria atlygio signalus, kurie sustiprina vartojimo elgesį.
Pakartotinis šių maisto produktų poveikis mažina dopamino receptorių reguliaciją, todėl, norint pasiekti panašų malonumą, reikia vartoti daugiau.
Funkciniai magnetinio rezonanso tyrimai atskleidė, kad maisto signalai suaktyvina tas pačias smegenų sritis, įskaitant orbitofrontalinę žievę, amigdalą ir striatumą, kaip ir priklausomybės nuo narkotikų signalai.
Priklausomybės metu už homeostatinį reguliavimą atsakingą pagumburį užvaldo hedoninio valgymo grandinės. Šis neurologinis užvaldymas paaiškina, kodėl vien tik valios jėga dažnai nepadeda įveikti stipraus potraukio.
Šias silpnąsias vietas išnaudoja itin skanus maistas, kuriame tiksliai nustatytas cukraus, riebalų ir druskos santykis, sukuriantis nenormalius stimulus, kurių evoliuciniai smegenų mechanizmai negali veiksmingai sureguliuoti.
Kaip apdorotas maistas skatina dopamino išsiskyrimą
Šiuolaikiniuose perdirbtuose maisto produktuose yra keletas pagrindinių sudedamųjų dalių, specialiai sukurtų taip, kad smegenyse esančiuose atlygio centruose maksimaliai padidintų dopamino išsiskyrimą. Rafinuotų cukrų, riebalų ir druskos derinys – dažnai vadinamas „itin skanių medžiagų trejetu” – suaktyvina nervinius kelius, panašius į tuos, kuriuos sukelia priklausomybę sukeliančios medžiagos.
Vartojant šias sudedamąsias dalis greitai įsisavinama gliukozė, todėl cukraus kiekis kraujyje šokteli ir smegenys tai vertina kaip didelį pasitenkinimą.
Neurovaizdavimo tyrimai rodo, kad labai apdorotas maistas skatina dopaminerginį aktyvumą branduolyje accumbens ir ventralinėje tegmentinėje zonoje – srityse, susijusiose su priklausomybe nuo narkotinių medžiagų.
Skirtingai nuo sveikų maisto produktų, kurie palaipsniui reaguoja į dopaminą, itin gerai apdoroti produktai sukelia koncentruotą dopamino antplūdį, kuris yra maždaug 100 % didesnis nei neperdirbtuose produktuose.
Ši neurocheminė kaskada sukuria sąlygojimo kilpą, kai smegenys vis labiau susieja šiuos maisto produktus su malonumu ir skatina priverstinį jų vartojimą, nepaisant neigiamų pasekmių sveikatai.
Tolerancijos efektas: Kodėl mums reikia daugiau, kad jaustumėmės patenkinti.
Kadangi dopamino keliai nuolat suaktyvėja vartojant itin skanų maistą, smegenyse išsivysto reiškinys, vadinamas žemesne reguliacija– neuroadaptyvus procesas, kuris ilgainiui sumažina dopamino receptorių jautrumą.
Šis neurologinis prisitaikymas sukuria toleranciją, todėl reikia vis didesnių stimuliuojančių maisto produktų kiekių, kad būtų pasiektas tas pats hedoninis atsakas, kuris anksčiau buvo patiriamas vartojant mažesnes porcijas.
Tyrimai rodo, kad D2 dopamino receptorių skaičius ir jautrumas smarkiai sumažėja dėl lėtinio per didelio stimuliavimo, o tai atspindi neurobiologinius dėsningumus, pastebėtus priklausomybės nuo narkotinių medžiagų atveju.
Pozitronų emisijos tomografijos skenavimas asmenų, kuriems būdingas kompulsyvus valgymo elgesys, atskleidžia ženkliai sumažėjusį receptorių tankį striatinėse srityse, palyginti su kontroliniais asmenimis.
Šis tolerancijos mechanizmas lemia vis didėjančius vartojimo įpročius, nes asmenys nesąmoningai stengiasi įveikti sumažėjusias neurochemines reakcijas.
Kompensacinis elgesys sukuria fiziologinio grįžtamojo ryšio kilpą, kai, norint pasiekti pasitenkinimą, reikia vartoti daugiau, taip įtvirtinant perteklinio vartojimo ir tolesnės receptorių desensibilizacijos ciklą.
Ciklo nutraukimas: Neuroplastiškumas ir atsigavimas
Nors smegenyse vystosi adaptacijos, skatinančios priklausomybę sukeliančius valgymo modelius, joms būdingas neuroplastiškumas taip pat užtikrina atsigavimo ir reabilitacijos mechanizmus. Nervų grandinės, pakitusios dėl ilgalaikio itin skanaus maisto poveikio, gali persitvarkyti, kai pasikeičia mitybos įpročiai. Tyrimai rodo, kad susilaikant nuo maisto produktų, sukeliančių apetitą, sumažėja dopamino receptorių reguliacija ir palaipsniui normalizuojasi jautrumas atlygiui.
Kognityvinės elgesio intervencijos, nukreiptos į neadaptyvius mąstymo modelius, kartu su dėmesingo įsisąmoninimo technikomis rodo, kad jos yra veiksmingos sutrikdant automatinį valgymo elgesį. Šie metodai suaktyvina prefrontalinės žievės regionus, atsakingus už vykdomąsias funkcijas, ir sustiprina iš viršaus į apačią nukreiptą kontrolę subkortikaliniams atlygio keliams.
Neurovaizdavimo tyrimai atskleidė, kad po 8-10 savaičių mitybos modifikavimo, reaguojant į maisto užuominas, sumažėja nukleus accumbens suaktyvėjimas, o kartu padidėja aktyvumas regionuose, susijusiuose su kognityvine kontrole ir interocepciniu suvokimu.
Maisto pramonės taktikos, kuriomis išnaudojama smegenų chemija
Maisto produktų gamintojai sistemingai kuria produktus, sukurtus taip, kad kuo labiau padidintų vartotojų vartojimą, pasinaudodami neurobiologiniais pažeidžiamumais. Remdamiesi išsamiais tyrimais, jie optimizavo „palaimos tašką” – tikslų cukraus, druskos ir riebalų derinį, kuris sukelia maksimalų dopamino išsiskyrimą be jutiminio sotumo.
Pramonės gaminiuose naudojami strateginiai tekstūros pokyčiai, skatinantys pasyvų persivalgymą, nes sutrumpėja kramtymo laikas ir uždelsiami sotumo signalai. Be to, skonį stiprinantys junginiai, pavyzdžiui, mononatrio glutamatas (MSG), suaktyvina umami skonio receptorius ir dėl pakitusios hipotalaminės reguliacijos skatina apetitą.
Rinkodaros strategijose pasitelkiami neurovaizdavimo tyrimai, siekiant sukurti stimulus, kurie suaktyvina atlygio kelius prieš vartojimą. Produkto pakuotė, reklamos laikas ir strateginė mažmeninės prekybos vieta išnaudoja dėmesio pažeidžiamumą ir vykdomųjų funkcijų išsekimą.
Šie metodai sukuria galingas sąlygojimo kilpas, kurios apeina homeostatinio reguliavimo mechanizmus ir sukuria vartojimo modelius, atspindinčius priklausomybę stiprinančias nervų grandines.
Ryšys tarp streso ir priklausomybės nuo maisto
Lėtinis psichologinis stresas iš esmės keičia neurobiologinius kelius, kuriais valdomas atlygio apdorojimas ir vykdomosios funkcijos, todėl atsiranda pažeidžiamumas priklausomybės nuo maisto mechanizmams.
Streso metu padidėjęs kortizolio kiekis skatina grelino išsiskyrimą ir slopina leptino signalizaciją, todėl sustiprėja alkio signalai ir susilpnėja sotumo signalai. Tuo pat metu stresas suaktyvina migdolinę ląstelę ir kartu sumažina prefrontalinės žievės reguliavimą, todėl sutrinka impulsų kontrolė.
Tyrimai rodo, kad padidėjęs kortizolio kiekis ypač sustiprina potraukį energijai imliam ir labai skaniam maistui. Ši neurocheminė reakcija išsivystė kaip adaptyvus išgyvenimo mechanizmas, skatinantis suvartoti kalorijų grėsmės sąlygomis, tačiau šiuolaikinėje aplinkoje, kurioje vyrauja lėtinis stresas ir gausu perdirbto maisto, ji tampa neadaptyvi.
Neurovaizdavimo tyrimai patvirtina, kad nuolatinį stresą patiriančių asmenų atlygio grandinės hiperaktyvėja, kai jiems pateikiamos maisto užuominos, o smegenų srityse, atsakingose už savireguliaciją, aktyvumas sumažėja, todėl susidaro neurobiologinis pagrindas kompulsyvaus valgymo modeliams.
Įrodymais pagrįstos smegenų reakcijos pertvarkymo strategijos
Suprasdami priklausomybę nuo maisto lemiančius neurobiologinius mechanizmus, mokslininkai sukūrė tikslines intervencines priemones, kurios keičia šiuos sutrikusius nervų kelius.
Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra veiksminga, nes pertvarko prefrontalinės žievės reakcijas į maisto užuominas ir sustiprina impulsyvaus vartojimo kontrolės mechanizmus. Sąmoningumu grindžiamos intervencijos yra perspektyvios, nes gali sumažinti migdolinės smegenų skilties reaktyvumą ir kartu sustiprinti interocepcinio sąmoningumo grandines.
Farmakologiniai metodai, skirti konkrečioms neuromediatorių sistemoms, ypač dopaminerginiams ir opioiderginiams keliams, davė vilčių teikiančių klinikinių tyrimų rezultatų. Naltreksonas, opioidų antagonistas, mažina itin skanių maisto produktų hedoninę vertę.
Papildomos strategijos apima protarpinio badavimo protokolus, kurie normalizuoja jautrumą insulinui ir dopamino receptorių raišką, ir aplinkos modifikacijas, mažinančias sąlygines reakcijas į sukeliančius dirgiklius. Šiais multimodaliniais metodais sprendžiami neurocheminio disbalanso ir išmoktų elgesio modelių, kurie įtvirtina priklausomybę sukeliančius valgymo ciklus, klausimai.
