Sodininkai dažnai patiria didelį nuovargį, kuris viršija numatomą fizinį krūvį. Šį reiškinį reikėtų nagrinėti ne tik dėl raumenų įtempimo. Tyrimai rodo, kad didelę įtaką turi keli ne fiziniai veiksniai: imuninė reakcija į aplinkos alergenus, kognityvinė perkrova dėl nuolatinio sprendimų priėmimo ir nepakankamai ištirtas emocinis darbas prižiūrint augalus. Be to, šį poveikį dar labiau sustiprina jutiminiai dirgikliai ir subklinikinė dehidratacija. Šių daugialypių mechanizmų supratimas padeda paaiškinti, kodėl iš pažiūros nesudėtinga veikla lauke gali taip smarkiai išeikvoti energijos atsargas ir kodėl tinkamam atsigavimui reikia ne tik poilsio.
Tylus žiedadulkių ir aplinkos alergenų poveikis
Nors sodininkystė teikia daug fizinės ir psichologinės naudos, žiedadulkių ir aplinkos alergenų poveikis šios veiklos metu gali sukelti klastingas fiziologines reakcijas, kurios prisideda prie nepaaiškinamo nuovargio.
Žmogaus imuninė sistema, susidūrusi su šiais mikroskopiniais įsibrovėliais, pradeda tai, ką galima apibūdinti tik kaip vidinį karą– siunčia antikūnus su tokiu entuziazmu kaip maži kareivėliai, šturmuojantys histamininius Normandijos paplūdimius.
Šis imunologinis mūšis atima brangius energijos išteklius, todėl sodininkai, nepaisant pakankamo drėkinimo ir poilsio, paslaptingai išseksta.
Dažniausiai tai būna medžių, žolės ir piktžolių žiedadulkės, kurios piktybiškai įsiskverbia į kvėpavimo takus, kai nekaltai genime rožes ar rauname piktžoles.
Šie alergenai neskelbia apie savo buvimą su fanfaromis – jie paprasčiausiai įlenda, sukelia uždegiminį chaosą ir išeina, palikdami tik nepaaiškinamą išsekimą ir galbūt naujai atrastą pagarbą antihistamininiams vaistams.
Sensorinė perkrova: Kaip saulės spinduliai ir lauko dirgikliai veikia energijos lygį?
Nors alergenai kariauja nematomą karą organizmo viduje, pati aplinka, kurioje vyksta sodininkystė, kelia savų fiziologinių iššūkių dėl jutiminės stimuliacijos.
Smegenys, iš esmės organinis superkompiuteris su ribota operatyviąja atmintimi, lauke apdoroja nepaprastai daug jutiminių duomenų – paukščių giesmių algoritmų, kvantinės saulės dalelių sąveikos ir sudėtingo kaimyninės floros kvapų kodekso.
Saulės šviesa sukelia neurocheminę kaskadą, kuri iš pradžių suteikia energijos, bet vėliau išeikvoja serotonino atsargas. Šis „saulės pagirios” pasireiškia kaip nuovargis po sodininkavimo, panašiai kaip paslaptingas nuovargis po trijų iš eilės namų remonto laidų žiūrėjimo.
Asmenys, turintys padidėjusį jutiminį jautrumą, liaudyje vadinami „žmonėmis, kurie girdi drugelio čiaudulį”, patiria didesnį energijos išeikvojimą, nes jų nervų grandinės yra perkrautos dirgikliais, kuriuos ištvermingesni sodininkai apdoroja nesąmoningai.
Sprendimų nuovargis: Psichologinis sodo planavimo ir augalų priežiūros nuovargis.
Kognityvinė sodininkystės našta apima ne tik fizinį krūvį, bet ir sprendimų priėmimo išsekimą. Kiekvieno augalo išdėstymas, laistymo grafiko koregavimas ar kenkėjų naikinimo strategija reikalauja protinio pralaidumo, todėl palaipsniui senka sodininko kognityviniai ištekliai.
Tyrimai rodo, kad vidutiniškai per sodininkavimo sesiją tenka priimti apie 174 mikrosprendimus, nuo „Ar turėčiau genėti šią šaką?” iki egzistencinio „Ar šis pomidoras teikia džiaugsmą?”. Šie susikaupę sprendimai sukelia tai, ką neuropsichologai vadina „sodininkystės ir daržininkystės sprendimų nuovargio sindromu” – būseną, kai apsisprendimas, ar mulčiuoti, tampa toks pat sunkus kaip diferencialinių lygčių sprendimas.
Patyrę sodininkai praneša apie tokius simptomus, kaip tuščias žvilgsnis į sėklų pakuotes ir antropomorfizavimas augalų („Šis papartis mane teisia”).
Smegenys, kaip ir perlaistytas sukulentas, paprasčiausiai nebegali apdoroti tolesnių duomenų, todėl po sodo žlugimo atsiranda purvo entuziastams taip gerai pažįstamas reiškinys.
Dehidratacija ir karščio poveikis: subtilus fiziologinis išsekimas
Kaip dažnai sodininkai pastebi, kad ilgai būnant lauke sumažėja skysčių kiekis? Atsakymas: retai, kol nepradeda skaudėti galvą arba kol galvos svaigimas neateina kaip nekviestas sodo kenkėjas.
Dehidratacija slapta veikia tarp floros, ištraukdama drėgmę iš žmonių, kol jie užsiėmę piktžolių šalinimu iš dirvos.
Net nedidelis 0,5-1 kg kūno svorio skysčių trūkumas gali pabloginti kognityvines funkcijas ir energijos lygį. Tuo tarpu saulė yra savotiškas fiziologinis mokestis, didinantis kūno temperatūrą ir sukeliantis kompensacinius mechanizmus, kurie išeikvoja energijos atsargas greičiau nei vidurnakčio meškėnų išpuolis prieš pomidorų augalus.
Sodininko abejingumas šiems biologiniams poreikiams sukelia tobulą nuovargio audrą. Daugelis savo išsekimą aiškina vien fiziniu krūviu, nė neįtardami, kad jų ląstelės desperatiškai rengia botaninį sausros ekstremalios situacijos atitikmenį.
Emocinis darbas rūpinantis gyvais daiktais
Atsakomybė persmelkia kiekvieną sodininkystės akimirką ir sukuria nematomą psichologinę naštą, kurią entuziastai retai pripažįsta. Kiekvienas daigas yra tyli sutartis – gyva būtybė, kurios išlikimas priklauso nuo sodininko kompetencijos. Šis nesąmoningas stresas kaupiasi.
Mokslininkai šį reiškinį pavadino „chlorofilo kaltės jausmu” – savotišku nerimu, kuris atsiranda, kai, nepaisant visų pastangų, augalo lapai pagelsta. Tyrimai rodo, kad sodininkai, susidūrę su sergančiais augalais, patiria kortizolio šuolius, panašius į tuos, kai po atostogų aptinka skubius elektroninius laiškus.
Sodininkas tampa ir gydytoju, ir egzekutoriumi, sprendžiančiu, kurie augalai nusipelno išgelbėjimo, o kurių laukia užmarštis komposto dėžėje. Šis sprendimų nuovargis išeikvoja kognityvinius išteklius, todėl, nepaisant nedidelio fizinio krūvio, žmogus tampa mįslingai išsekęs – tarsi smegenys kartu su pomidorų vynmedžiais būtų genėjusios nervų takus.
