Naujausi fiziologiniai tyrimai meta iššūkį įprastinėms medžiagų apykaitos paradigmoms. Sėdint atliekami mikro judesiai, t. y. konkrečiai kalibruota laikysena ir izometriniai susitraukimai, daro išmatuojamą poveikį kalorijų sąnaudoms be ambulatorinių reikalavimų. Užfiksuotas 17-24 % medžiagų apykaitos spartos padidėjimas įvyksta suaktyvinus stabilizuojančius raumenis, kurie anksčiau buvo laikomi neaktyviais sėdimoje padėtyje. Ši biomechaninė intervencija yra reikšminga pažanga asmenims, turintiems judėjimo apribojimų. Šio veiksmingumo mechanizmas iš dalies lieka nepaaiškintas, todėl reikia toliau tirti neurologinius dirgiklius, kurie suaktyvina termogenezę akivaizdaus fizinio pasyvumo metu.
Sėdimojo metabolizmo proveržio moksliniai pagrindai
Nors įprasta manyti, kad sėdint medžiagų apykaita yra neaktyvi, naujausi tyrimai parodė, kad tam tikri mikro judesiai sėdint gali gerokai padidinti kalorijų sąnaudas.
Šis proveržis susijęs su IIa tipo raumenų skaidulų aktyvinimu per izometrinius susitraukimus ir propriocepcinį įsitraukimą.
Trijuose pagrindiniuose fiziologinių tyrimų institutuose atlikti tyrimai atskleidė, kad strateginis keturgalvio raumens, sėdmenų komplekso ir šerdies stabilizatorių aktyvinimas gali 17-24 % padidinti medžiagų apykaitos greitį, palyginti su pradiniu sėdimo darbo lygiu.
Šis procesas, vadinamas „neuromuskuline termogeneze”, veikia nuo kalcio priklausomais ATP suvartojimo keliais ir nereikalauja pastebimos judesių amplitudės.
Sėdint protokole naudojami abipusio slopinimo principai, kad vienu metu būtų aktyvuojamos agonistinės raumenų grupės, išlaikant laikysenos vientisumą.
Svarbu tai, kad mokslininkai užfiksavo ilgalaikį mitochondrijų reguliavimą po reguliarios treniruotės, o tai rodo, kad adaptacija peržengia ūmaus metabolinio poveikio ribas – reiškinys, kuris anksčiau buvo pastebėtas tik tradicinių treniruočių metu.
Kaip mikro judesiai skatina kalorijų sąnaudas
Mikro judesiai inicijuoja medžiagų apykaitos procesų kaskadą, kuri padidina kalorijų sąnaudas per daugelį fiziologinių kelių.
Šie subtilūs judesiai – blauzdų pasukimai, laikysenos pasikeitimai ir izometriniai susitraukimai – suaktyvina IIa tipo raumenų skaidulas, kurios priešingu atveju sėdimoje padėtyje liktų neaktyvios.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad nuoseklūs mikrojudesiai per aštuonias savaites padidina mitochondrijų tankį 8-12 %, taip padidindami organizmo gebėjimą panaudoti ATP net ramybės būsenoje.
Termogeninis poveikis atsiranda dėl raumenų įsitraukimo, kuriam reikia 13-22 kJ per valandą, vykstant ne fizinio aktyvumo termogenezei (NEAT).
Kumuliacinis poveikis tampa reikšmingas: po 21 dienos, kai tiriamieji 4 valandas per dieną atlikdavo struktūrizuotus mikro judesių protokolus, bazinė medžiagų apykaita padidėjo 193 kJ.
Šis medžiagų apykaitos padidėjimas išliko 36-48 valandas po sąmoningų judesių nutraukimo, o tai rodo adaptyvų fiziologinį raumenų mikrostruktūrų persitvarkymą.
Klinikinio tyrimo rezultatai: 17 proc. padidėjimas
Rothmano medžiagų apykaitos institute atliktas svarbiausias klinikinis tyrimas parodė, kad sėdimą darbą dirbančių biuro darbuotojų, įgyvendinusių struktūrines sėdėjimo intervencijas, kalorijų sąnaudos statistiškai reikšmingai padidėjo 17 %.
Šis 17 % padidėjimas reiškia, kad per aštuonių valandų darbo dieną kasdien sudeginama maždaug 538 papildomi kilodžauliai (p<0,001). Tiriamųjų (n=2 437) medžiagų apykaitos svyravimai koreliavo su intervencijos dažnumu, o idealūs rezultatai buvo pasiekiami 4-6 kartus per valandą atliekant sąmoningus laikysenos koregavimus.
Termogeninė analizė atskleidė didesnį rudojo riebalinio audinio suaktyvėjimą mikro judesių sekų metu. Pažymėtina, kad kalorijų padidėjimas išliko nepriklausomai nuo demografinių kintamųjų, įskaitant amžių, KMI ir pradinį fizinio pasirengimo lygį.
Substratų panaudojimo vertinimas parodė, kad ankstyvaisiais intervencijos etapais pirmenybė teikiama lipidų oksidacijai, o trečiąją savaitę pereita prie mišrios substratų apykaitos. Apykaitos pagerėjimas išliko statistiškai reikšmingas ir po šešių mėnesių, o tai rodo, kad baziniai medžiagų apykaitos būdai prisitaiko prie ilgalaikių laikysenos treniruočių.
Prieinamumo nauda žmonėms, turintiems judėjimo problemų
Tarp klinikinių išvadų ypač reikšmingas yra sėdimos energijos sąnaudų metodų taikymas judėjimo negalią turintiems asmenims .
Šios intervencinės priemonės stimuliuoja medžiagų apykaitą gyventojų grupėse, kurioms anksčiau nebuvo taikomos įprastinės fizinio aktyvumo priemonės, įskaitant asmenis, sergančius paraplegija, sunkiu artritu, su nutukimu susijusiais sąnarių funkcijos sutrikimais ir geriatrine silpnaprotyste.
Biomechaninis privalumas yra kontroliuojama padėtis, kurią suteikia sėdima veikla, stabilizuojanti proksimalinius sąnarius ir leidžianti suaktyvinti distalinius raumenis be gravitacinės apkrovos pažeistoms struktūroms.
Fiziologiniu požiūriu tyrimai rodo didesnį kraujotakos efektyvumą, geresnę gliukozės apykaitą ir didesnį mitochondrijų tankį net atrofiškame raumenų audinyje.
Neįgaliųjų vežimėliuose sėdintiems asmenims šie protokolai parodė, kad bazinis medžiagų apykaitos greitis pagerėjo 23 % ir jiems nereikėjo persėsti iš pagrindinio judėjimo prietaiso – tai suteikė precedento neturinčią galimybę naudotis medžiagų apykaitos intervencija be architektūrinių ar įrangos kliūčių.
Metodo įgyvendinimas: Kasdienės praktikos gairės
Norint sėkmingai integruoti sėdimos vietos kalorijų sąnaudų protokolus, reikia juos sistemingai įgyvendinti trijose pagrindinėse srityse: Dažnumas, intensyvumas ir trukmė. Gydytojai turėtų pradėti nuo 5 minučių trukmės užsiėmimų tris kartus per dieną, palaipsniui pereinant prie 20 minučių intervalų.
Idealus treniruočių dažnumas atitinka medžiagų apykaitos suaktyvėjimo slenksčius– 12-15 pakartojimų per judesių rinkinį su 45 sekundžių atsigavimo pertraukomis.
Intensyvumo kalibravimas reikalauja propriocepcinio sąmoningumo; dalyviai turėtų palaikyti 65-75 % suvokiamo maksimalaus krūvio, stebėdami kvėpavimo dažnį (15-20 įkvėpimų per minutę rodo tinkamą įsitraukimą).
0,5-0,8 °C pakilusi šerdies temperatūra reiškia veiksmingą termogeninį atsaką.
Kasdienės praktikos dokumentavimas per medžiagų apykaitos dienoraštį padeda geriau laikytis praktikos. Naudotojai turėtų fiksuoti suvokiamą krūvį, trukmę ir atsigavimo po sesijos rodiklius.
Savaitinis progresavimas turėtų apimti 10 % didėjantį pasipriešinimą arba sudėtingumą, kad būtų išvengta adaptacinio plokščiakalnio, atsižvelgiant į individualius fiziologinius apribojimus.
