Mokslininkai nustatė genetinius ir nervinius veiksnius, kurie lemia, kodėl kai kurie žmonės miega sutrikę iki ryto. Tyrimai rodo, kad PER3 ir BDNF genų variacijos sukuria „aplinkos miego imunitetą”, leidžiantį nepertraukiamai miegoti nepaisant triukšmo ar judėjimo. Talamo tinklinis branduolys veikia kaip jutiminis sargas, blokuojantis išorinių dirgiklių patekimą į smegenų žievę. Sustiprėjęs delta bangų aktyvumas ir stipresnis TRN veikimas prisideda prie gilesnio miego būsenų. Šie atradimai keičia nemigos gydymo metodus.
Mokslas apie „aplinkos miego imunitetą”
Nors dauguma žmonių miegodami reaguoja į aplinkos dirgiklius, dėl reiškinio, vadinamo „aplinkos miego imunitetu”, kai kurie žmonės gali išlikti nesąmoningi esant dideliems trikdžiams.
Tyrimai rodo, kad šį imunitetą lemia talamo, kuris miego metu filtruoja jutiminę informaciją, pokyčiai. Atliekant funkcinius magnetinio rezonanso tomografijos tyrimus nustatyta, kad miego imunitetą turintiems asmenims būdingas padidėjęs delta bangų aktyvumas ir sumažėjęs jutimų apdorojimas.
Svarbus vaidmuo tenka genetiniams veiksniams – tyrimais nustatyti konkretūs genų variantai, susiję su gilesnio miego būsenomis. Šie variantai turi įtakos neurotransmiterių reguliavimui, ypač GABA ir adenozino sistemoms, kurios kontroliuoja susijaudinimo slenksčius.
Miego tyrėjai mano, kad šis bruožas išsivystė kaip tam tikrų populiacijų prisitaikymo mechanizmas, galintis suteikti pranašumą išgyvenant tam tikroje aplinkoje.
Genetiniai pokyčiai, turintys įtakos jautrumui miegui
Pirmiau minėti evoliuciniai prisitaikymo mechanizmai turi konkrečius genetinius pagrindus, kuriuos mokslininkai pradėjo nustatinėti.
Tyrimai rodo, kad skiriasi tokie genai kaip PER3, kuris turi įtakos jautrumui aplinkos trikdžiams miego metu. Asmenys, turintys tam tikrų PER3 polimorfizmų, miega giliau, nepaisant dirgiklių, kurie pažadintų kitus.
Be to, BDNF geno, kuris reguliuoja neuroplastiškumą, variacijos turi įtakos tam, kaip lengvai smegenys pereina iš vienos miego stadijos į kitą. Asmenys, turintys Met alelio variantą, paprastai pasižymi didesniu miego tęstinumu ir atsparumu pabudimui.
Šie genetiniai skirtumai paaiškina, kodėl tam tikri individai išlieka miegantys per triukšmą, šviesos pokyčius ar judesius, kurie trikdytų kitus – bruožas, kuris per visą žmogaus evoliuciją tikriausiai suteikė išlikimo pranašumą.
Kaip nervinis kelias kontroliuoja miego sutrikimus
Miego sutrikimai atsiranda, kai nerviniai mechanizmai, skirti filtruoti jutiminę informaciją poilsio metu, tinkamai neveikia. Mokslininkai nustatė specifinį takelį taliamuse, kuris miego metu veikia kaip jutiminis sargas.
Šis talamo tinklinis branduolys (TRN) sukuria slopinamuosius signalus, kurie blokuoja išorinių dirgiklių patekimą į smegenų žievę.
Tyrimai rodo, kad asmenys, kurių TRN veikia gerai, gali miegoti per vidutinį triukšmą ir judesius nepabusdami. Ir atvirkščiai, asmenys, kurių TRN veikla ne tokia veiksminga, patiria dažnus miego pertrūkius.
Šis nervinis kelias veikia skirtingai priklausomai nuo miego stadijos, gilesniam lėtųjų bangų miegui būdingi stipresni jutimų filtravimo gebėjimai, todėl kai kurie žmonės netrukdomi išlieka iki ryto.
Galimi nemigos gydymo būdai, pagrįsti naujais atradimais
Naujausi atradimai apie miegą kontroliuojančius nervinius kelius atvėrė daug žadančias nemigos gydymo galimybes. Mokslininkai kuria tikslines farmakologines intervencijas, kurios moduliuoja naujai nustatytas grandines, atsakingas už miego palaikymą.
Preliminarūs klinikiniai tyrimai rodo, kad daug vilčių teikia vaistai, specialiai stiprinantys ventrolateralinio preoptinio branduolio (VLPO) – smegenų srities, slopinančios sužadinimo sistemas miego metu – aktyvumą.
Be to, nefarmakologiniai metodai, įskaitant transkranijinę magnetinę stimuliaciją (TMS), gali būti alternatyvios galimybės, nes tiesiogiai veikia nervinio aktyvumo modelius.
Kognityvinės elgsenos terapijos protokolai tobulinami atsižvelgiant į šias neurobiologines įžvalgas, kuriant labiau individualizuotus gydymo režimus, pagrįstus konkrečiais miego sutrikimais ir juos lemiančiais nerviniais mechanizmais.
Dr. Huang tyrimų pritaikymas realiame pasaulyje
Nors iš pradžių daktaro Huango moksliniai tyrimai buvo atliekami tik laboratorijose, jie tapo praktiškai pritaikomi sprendžiant miego sutrikimų problemas. Dabar sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai naudojasi šiais rezultatais kurdami individualizuotus miego protokolus, pagrįstus pacientų genetiniais profiliais ir cirkadinio ritmo pokyčiais.
Keli medicinos centrai įdiegė atrankinės patikros priemones, kurios padeda nustatyti asmenis, turinčius specifinių genetinių žymenų, kuriuos išskyrė Dr. Huangas. Tai leidžia taikyti tikslines intervencijas, o ne bendrus patarimus dėl miego.
Be to, farmacijos bendrovės kuria vaistus, kurie veikia šiuos biologinius mechanizmus, užuot plačiai raminę pacientus.
Tyrimai taip pat turėjo įtakos darbo vietos politikai: kai kurios įmonės pakoregavo pamainų grafikus, kad jie atitiktų darbuotojų, kurių miego ir budrumo ciklo skirtumai užfiksuoti dokumentuose, poreikius.
