Naujausi neurologiniai tyrimai pakeitė tradicinį požiūrį į lėtinį nugaros skausmą. Priešingai nei įprasta manyti, struktūriniai pakitimai dažnai nepaaiškina nuolatinių simptomų. Vietoj to nerviniai mechanizmai, įskaitant centrinę sensibilizaciją ir neadaptyvų neuroplastiškumą, lemia skausmo išlikimą ilgą laiką po audinių gijimo. Smegenų vaizdavimas patvirtina, kad lėtiniu skausmu sergančių pacientų nervinės grandinės yra pakitusios ir sukuria savaime besitęsiančius skausmo ciklus, nepriklausančius nuo periferinių pažeidimų. Šis paradigmos pokytis paaiškina, kodėl daugeliui pacientų, taikant į struktūrą orientuotą gydymą, stebimas minimalus pagerėjimas, tačiau jie reaguoja į neuroplastiškumu pagrįstas intervencijas. Poveikis klinikinei praktikai toli gražu neapsiriboja įprastiniais metodais.
Skausmo ir smegenų ryšys: Nugaros skausmo priežastys: kaip nerviniai keliai įtvirtina nugaros skausmą?
Lėtinį nugaros skausmą lemiantys nerviniai mechanizmai yra kur kas platesni nei paprastas nociceptinis modelis, kurį kadaise pripažino medikai.
Naujausi neurovaizdavimo tyrimai atskleidė, kad nuolatinis skausmas keičia smegenų struktūrą ir funkciją, ypač tose srityse, kurios atsakingos už emocijų apdorojimą ir skausmo moduliaciją.
Mokslininkai nustatė nervinius kelius, kurie įtvirtina skausmą net po audinių gijimo. Dėl centrinės sensibilizacijos reiškinio smegenys sustiprina skausmo signalus, todėl atsiranda padidėjęs jautrumas dirgikliams, kurie paprastai būtų nekenksmingi.
Šis neuroplastinis prisitaikymas apima daugybę tarpusavyje susijusių sistemų, įskaitant priekinę cingulinę žievę, insulą ir amigdalą.
Smegenys iš esmės „mokosi” skausmo, kurdamos nervines grandines, kurios palaiko skausmo suvokimą nepriklausomai nuo periferinių veiksnių.
Šis neurologinis persitvarkymas paaiškina, kodėl tradicinės intervencijos, nukreiptos tik į struktūrinius pakitimus, dažnai nepadeda pašalinti lėtinio nugaros skausmo.
Be struktūrinių pažeidimų: Kai magnetinio rezonanso tomografija nepasako visos istorijos
Norint suprasti lėtinį nugaros skausmą, reikia žvelgti plačiau nei tik į vaizdavimo rezultatus, o tai grindžiama mūsų žiniomis apie nervų adaptaciją. Tyrimai rodo, kad magnetinio rezonanso tomografijos tyrimuose pastebėti struktūriniai pakitimai dažnai pasireiškia besimptomiams asmenims, o tai rodo, kad šie rezultatai gali tiesiogiai nekoreliuoti su patiriamu skausmu.
Tyrimai rodo, kad 30-40 % skausmo nejaučiančių asmenų yra diskų išvaržų, o 50-60 % – išsipūtusių diskų. Šis nesutapimas tarp vaizdų ir simptomatikos kvestionuoja struktūrinį-patologinį skausmo modelį. Gydytojai vis dažniau pripažįsta, kad vien tik audinių pažeidimas nepakankamai paaiškina nuolatinio skausmo sindromus.
Diagnostiniai apribojimai yra dar platesni: Magnetinio rezonanso tomografija užfiksuoja anatominius vaizdus, tačiau neatskleidžia uždegimo žymenų, jautrių nervų ar pakitusių skausmo apdorojimo mechanizmų.
Tai paaiškina, kodėl gydymas, nukreiptas tik į struktūrinius pakitimus, dažnai neduoda optimalių rezultatų, todėl norint veiksmingai kovoti su lėtiniu nugaros skausmu, būtina taikyti išsamius vertinimo metodus, apimančius biomechaninius, neurofiziologinius ir psichosocialinius veiksnius.
Skausmo sensibilizacija: Kodėl kai kurie nugaros skausmai niekada nepraeina
Kodėl kai kuriems žmonėms nugaros skausmai tęsiasi ilgai po to, kai audiniai užgyja? Tyrimai rodo, kad centrinė sensibilizacija – neurofiziologinis fenomenas, kai centrinė nervų sistema tampa pernelyg jautri dirgikliams. Šis procesas apima neuroplastinius pokyčius tiek periferiniuose, tiek centriniuose skausmo keliuose.
Kai skausmas nepraeina, nociceptiniai neuronai tampa jautresni, o slopinamieji mechanizmai susilpnėja. Glijos ląstelių aktyvacija ir prouždegiminių citokinų išsiskyrimas dar labiau sustiprina skausmo signalus.
Smegenyse esančiuose skausmo apdorojimo centruose vyksta neadaptyvi reorganizacija, todėl susidaro savaime besitęsiantis ciklas, nepriklausantis nuo pirminio sužalojimo.
Funkciniai magnetinio rezonanso tyrimai rodo pakitusį lėtiniu skausmu sergančių pacientų priekinės cingulinės žievės ir insulos aktyvumą. Ši sensibilizacija paaiškina, kodėl nedideli judesiai ar padėtis, kurie įprastai nesukeltų diskomforto, sergantiems asmenims gali sukelti didelį skausmą, nepaisant to, kad audiniai nėra pažeisti.
Ciklo nutraukimas: Naujas požiūris į skausmo signalų perjungimą
Norint išspręsti centrinės sensibilizacijos problemą, reikia tikslingų intervencijų, kurios pakeistų pakitusias skausmo apdorojimo sistemas.
Šiuolaikiniai neuroplastiškumu pagrįsti gydymo būdai yra nukreipti į neadaptyvius nervinius kelius taikant daugiamodalinius metodus. Skausmo neurologijos mokymas, derinamas su laipsniuota poveikio terapija, yra veiksmingas, nes pacientai iš naujo kalibruoja grėsmės suvokimą ir palaipsniui atkuria baimę keliančius judesius.
Farmakologinės intervencijos, daugiausia dėmesio skiriant NMDA receptorių moduliacijai ir glialinių ląstelių inhibitoriams, teikia vilčių išardyti nusistovėjusius skausmo modelius.
Transkranijinė magnetinė stimuliacija ir grįžtamasis ryšys (neurofeedback) yra neinvazinės priemonės, leidžiančios tiesiogiai paveikti žievės aktyvumą, susijusį su skausmo palaikymu.
Be to, taikant kognityvinę funkcinę terapiją integruojami psichologiniai ir fiziologiniai elementai, kad būtų galima spręsti judėjimo modelių ir su skausmu susijusios baimės problemas.
Šiais metodais keičiama paradigma – nuo simptomų valdymo pereinama prie neuronų perkalibravimo, pripažįstant, kad nuolatiniam skausmui malšinti dažnai reikalingos intervencijos, nukreiptos į centrinius, o ne periferinius mechanizmus.
Daug žadantys smegenimis pagrįsti gydymo būdai, suteikiantys vilties lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms
Neurologijos mokslui tobulinant lėtinio skausmo mechanizmų supratimą, atsirado keletas inovatyvių smegenimis pagrįstų intervencinių priemonių, kurių veiksmingumas gydant gydymui atsparų nugaros skausmą yra akivaizdus.
Transkranijinė magnetinė stimuliacija (TMS) yra perspektyvi, nes moduliuoja nervinį aktyvumą skausmą apdorojančiose srityse, o grįžtamasis ryšys (neurofeedback) leidžia pacientams savarankiškai reguliuoti smegenų modelius, susijusius su skausmo suvokimu.
Kognityvinė elgesio terapija, specialiai nukreipta į skausmo katastrofizavimą, pasižymėjo neuroplastiniu poveikiu ir sumažino skausmą stiprinančių grandinių aktyvumą.
Nauji metodai apima klajoklio nervo stimuliaciją ir skausmo perkvalifikavimo terapiją (PRT), kuria siekiama skausmo signalus perkvalifikuoti kaip nekeliančius grėsmės. Atlikus PRT klinikinius tyrimus nustatyta, kad 66 % dalyvių pasiekė skausmo remisiją, palyginti su 20 % dalyvių placebo grupėse.
Šios intervencijos turi bendrą neurobiologinį pagrindą: sutrikdomas neadaptyvus skausmo apdorojimo tinklas, kartu stiprinant slopinamuosius kelius, o tai gali suteikti ilgalaikį palengvėjimą be priklausomybės nuo vaistų ar invazinių procedūrų.
