Šaltas dušas skiria žmoniją į atskiras stovyklas. Vieni iš jų atsigauna atgaivinti, patiria aiškumo ir euforijos antplūdį, kuris ribojasi su priklausomybe. Kiti išeina įsiutę, sukandę dantis ir stebėdamiesi, kodėl kas nors savanoriškai kankinasi. Šį ryškų kontrastą lemia sudėtinga genetinių polinkių, autonominės nervų sistemos pokyčių ir psichologinių veiksnių sąveika, lemianti individualią reakciją į ekstremalias temperatūras. Šios skirtingos reakcijos moksliškai atskleidžia daug naujo apie žmogaus fiziologiją ir leidžia suprasti, kodėl tas pats dirgiklis gali sukelti kardinaliai priešingas emocines būsenas.
Šalto vandens šoko reakcijos biologija
Kai žmogaus organizmas susiduria su šaltu vandeniu, prasideda fiziologinių reakcijų kaskada, bendrai vadinama šalčio šoko reakcija. Ši pradinė reakcija apima nevalingą kvėpavimą, hiperventiliaciją, padažnėjusį širdies ritmą ir padidėjusį kraujospūdį, nes organizmas bando palaikyti kūno temperatūrą.
Šaltas vanduo suaktyvina odoje esančius temperatūrai jautrius receptorius, kurie siunčia signalus į pagumburį. Tai stimuliuoja simpatinę nervų sistemą, todėl išsiskiria katecholaminai,pirmiausia noradrenalinas ir dopaminas. Šie neuromediatoriai suaktyvina organizmo reakciją „kovok arba bėk” ir kartu veikia nuotaikos reguliavimo kelius.
Pakartotinai veikiant šalčiui, organizmas prisitaiko per procesą, vadinamą prisitaikymu prie šalčio. Pradinė reakcija į šoką sumažėja, išsivysto kompensaciniai mechanizmai, įskaitant padidėjusią beta-endorfinų gamybą ir parasimpatinės nervų sistemos suaktyvėjimą, kuris kai kuriems žmonėms gali sukelti ramybės ir euforijos jausmą.
Genetiniai veiksniai, turintys įtakos atsparumui šalčiui
Nors fiziologinė reakcija į šaltą vandenį atrodo universali, didelius individualius tolerancijos šalčiui skirtumus daugiausia lemia genetiniai veiksniai.
Moksliniais tyrimais nustatyta keletas genetinių variantų, kurie turi įtakos termogenezei ir kraujotakos efektyvumui veikiant šalčiui. TRPM8 genas, kuris koduoja šaltį jaučiančius odos receptorius, pasižymi polimorfizmu, kuris gali padidinti arba sumažinti jautrumą šalčiui.
Panašiai ir UCP1 geno variacijos turi įtakos rudojo riebalinio audinio aktyvacijai ir šilumos gamybai. Tyrimai su dvyniais patvirtino, kad tolerancijos šalčiui paveldimumas svyruoja nuo 30 iki 70 %.
Etninė kilmė taip pat yra svarbi, nes Arkties regionuose gyvenantys gyventojai pasižymi tokiomis adaptacijos savybėmis kaip didesnė bazinė medžiagų apykaita ir geresnė periferinė kraujotaka.
Šie genetiniai polinkiai paaiškina, kodėl vienodas šalto dušo poveikis žmonėms sukelia labai skirtingus subjektyvius išgyvenimus.
Autonominės nervų sistemos skirtumai veikiant šalčiui
Šaltam vandeniui prisilietus prie odos, autonominė nervų sistema inicijuoja keletą skirtingų reakcijų, kurios labai skiriasi tarp atskirų žmonių.
Šie skirtumai padeda paaiškinti, kodėl vieni žmonės patiria euforiją, o kiti – pyktį šalto vandens poveikio metu.
Simpatinė šaka suaktyvina „kovos arba bėgimo” reakciją, išskirdama katecholaminus, tokius kaip noradrenalinas ir adrenalinas.
Kai kuriems žmonėms tai sukelia endorfinų kaskadą, kuri sukelia malonumą, o kiti patiria tik kančią ir dirglumą.
Parasimpatinis reaktyvumas tarp žmonių taip pat labai skiriasi.
Tie, kurių vaginis tonusas stipresnis, dažnai greičiau prisitaiko prie šalčio dirgiklių ir po pirminio šoko patiria raminamąjį poveikį.
Asmenys, turintys autonominės nervų sistemos disreguliacijos sutrikimų, vietoj to gali patirti ilgalaikį diskomfortą be kompensacinių malonių pojūčių, dėl kurių šaltas dušas kitiems yra malonus.
Endorfinų antplūdis ir streso perkrova
Daugeliui praktikuojančiųjų šalto dušo terapiją endorfinų antplūdis yra pagrindinis atlygis už ištvertą pradinį diskomfortą. Ši biocheminė reakcija pasireiškia, kai organizmas išskiria endorfinus, kad neutralizuotų šalčio sukeltą stresą, ir sukelia euforijos ir padidėjusio budrumo jausmą, kuris gali tęstis kelias valandas.
Tačiau individualios fiziologinės reakcijos labai skiriasi. Vieni patiria šį teigiamą „pakilimą”, kiti susiduria su didžiule streso reakcija, sukeliančia nerimą, pyktį ar kančią.
Šis skirtumas gali būti susijęs su baziniu streso hormonų lygiu, autonominės nervų sistemos pusiausvyra ir psichologiniais veiksniais, tokiais kaip nusiteikimas diskomforto atžvilgiu.
Atrodo, kad šis skirtumas yra susijęs su tuo, ar organizmas šalčio poveikį suvokia kaip naudingą hormezę (teigiamą stresą, kuris stiprina sistemas), ar kaip grėsmingą perkrovą, kuri viršija adaptacinius gebėjimus – tai paaiškina, kodėl vienodi dirgikliai gali sukelti labai skirtingas emocines pasekmes.
Psichologiniai polinkiai į temperatūros kraštutinumus
Psichologiniai polinkiai iš esmės lemia tai, kaip žmonės patiria ekstremalias temperatūras, ypač šalčio poveikį. Tyrimai rodo, kad tokie asmenybės bruožai kaip pojūčių ieškojimas ir atsparumas koreliuoja su teigiama reakcija į šaltį, o jautrūs nerimui asmenys dažnai patiria stresą.
Svarbūs ir neurobiologiniai veiksniai. Asmenys, kurių bazinis dopamino jautrumas yra didesnis, gali patirti didesnį atlygį po šalčio poveikio, todėl vieniems ši praktika sukelia euforiją, o kitiems ji atrodo nepakeliama.
Šiai reakcijai įtakos turi ir kultūrinės sąlygos – šaltesniame klimate augę žmonės paprastai geriau psichologiškai prisitaiko prie ekstremalių temperatūrų.
Ankstesnės traumos, susijusios su temperatūra, gali turėti didelę įtaką reakcijoms; žmogus, patyręs hipotermiją, gali jausti aistrą šalčio pojūčiams. Tai paaiškina, kodėl vienodos fiziologinės reakcijos į šalčio poveikį gali sukelti labai skirtingus subjektyvius išgyvenimus – nuo džiaugsmo iki didelio diskomforto.
Kultūros ir aplinkos įtaka šalčio suvokimui
Nors fiziologinės reakcijos į šalčio poveikį išlieka gana vienodos įvairiose populiacijose, kultūrinė aplin ka ir aplinkos veiksniai smarkiai lemia tai, kaip žmonės suvokia ir interpretuoja šiuos pojūčius.
Žmonių, gyvenančių šaltesniame klimate, tolerancijos slenksčiai dažnai būna aukštesni, todėl šaltą vandenį jie suvokia kaip mažiau šokiruojantį nei šiltųjų kraštų gyventojai.
Didelę reikšmę turi ir kultūrinė praktika. Skandinavų tradicijos, pavyzdžiui, sauna, po jos sekantis panardinimas į ledinį vandenį, apibūdina šalčio poveikį kaip naudingą ir valantį.
Priešingai, kultūrose, kuriose istoriškai pabrėžiama šiluma ir šilumos išsaugojimas, šalto vandens poveikis gali būti žalingas arba nereikalingas.
Miestų aplinka su kontroliuojamu klimatu gali sumažinti gebėjimą prisitaikyti prie šalčio, o tie, kurie reguliariai susiduria su natūraliais temperatūros svyravimais, paprastai su šalčio pojūčiais sieja daugiau teigiamų asociacijų ir fiziologinę reakciją į stresą supranta kaip gaivinančią, o ne keliančią grėsmę.
