Žmogaus organizme veikia sudėtingos hormonų grįžtamojo ryšio kilpos, kurios gali lemti iš pirmo žvilgsnio paprastą elgesį. Suvalgę sočius pietus, daugelis žmonių jaučia savotišką potraukį kažkam saldžiam. Šis reiškinys yra ne tik psichologinis, bet ir biologinis. Po atsitiktiniais desertų norais slypi sudėtinga insulino, leptino ir grelino sąveika, kuri daro įtaką valgymo įpročiams. Šie hormonai smarkiai svyruoja po valgio, sukurdami puikią biocheminę aplinką potraukiui cukrui. Šių mechanizmų supratimas leidžia suprasti, kodėl vien tik valios pastangos dažnai nepadeda.
Mokslas apie potraukį cukrui po valgio
Baigę sočius pietus daugelis žmonių jaučia neabejotiną norą suvalgyti ką nors saldaus. Šį reiškinį lemia sudėtingi fiziologiniai mechanizmai, o ne paprastas įprotis.
Suvalgius maisto, ypač daug angliavandenių, gliukozės kiekis kraujyje padidėja ir pradeda gamintis insulinas. Šis insulino šuolis kartais gali būti per didelis, todėl cukraus kiekis kraujyje gali nukristi žemiau bazinės ribos – tokia būklė vadinama reaktyviąja hipoglikemija.
Smegenys, nustačiusios šį sumažėjimą, signalizuoja, kad reikia greitai papildyti energijos atsargas, o tai dažnai pasireiškia potraukiu cukrui. Be to, apetitą skatinantis hormonas grelinas gali nevisiškai nuslopti po valgio, ypač kai trūksta baltymų ar skaidulinių medžiagų.
Serotonino kiekis taip pat vaidina svarbų vaidmenį, nes smegenys siekia laikino nuotaikos pakilimo, kurį suteikia saldus maistas dėl padidėjusios serotonino gamybos.
Kaip insulino šuoliai skatina saldumynų vartojimą
Insulinas, hormonas, atsakingas už gliukozės kiekio kraujyje reguliavimą, vaidina pagrindinį vaidmenį po pietų atsirandant potraukiui cukrui. Suvalgius daug angliavandenių turinčių patiekalų, gliukozės kiekis kraujyje greitai pakyla, todėl išsiskiria daug insulino, kuris palengvina gliukozės įsisavinimą į ląsteles.
Šis insulino šuolis dažnai viršija savo tikslą, todėl cukraus kiekis kraujyje nukrenta žemiau pradinio lygio – tokia būklė vadinama reaktyviąja hipoglikemija. Organizmas šį staigų gliukozės trūkumą supranta kaip kritinę situaciją, todėl labai norisi greitai įgyjančio energijos maisto, ypač saldumynų.
Be to, insulinas veikia dopamino kelius smegenų atlygio centre. Pavalgius daug rafinuotų angliavandenių, po to padidėjęs insulino kiekis gali laikinai sumažinti dopamino kiekį ir sukelti neurocheminį poreikį ieškoti dopaminą skatinančių maisto produktų, pavyzdžiui, saldžių skanėstų.
Taip sukuriamas biocheminis grįžtamasis ryšys, kuris sustiprina saldumynų poreikį po valgio.
Esminis leptino ir grelino vaidmuo trokštant deserto
Insulinas iš karto po valgio sukelia potraukį cukrui, tačiau du pagrindiniai hormonai – leptinas ir grelinas – lemia ilgesnį laiką trunkantį apetitą, kuris daro didelę įtaką desertų troškimui.
Riebalų ląstelėse gaminamas leptinas paprastai signalizuoja smegenims apie sotumą. Tačiau daugeliui žmonių išsivysto atsparumas leptinui, kai smegenys nebereaguoja tinkamai į šiuos sotumo signalus, todėl, nepaisant pakankamo suvartojamų kalorijų kiekio, atsiranda nuolatinis potraukis maistui.
Šis atsparumas ypač veikia atlygio kelius, susijusius su saldžiu maistu.
Priešingai, grelino – „alkio hormono” – kiekis po valgio sumažėja, tačiau daugeliui žmonių jis atsistato greičiau, nei tikimasi. Tyrimai rodo, kad grelinas ypač sustiprina malonumą, kurį teikia saldus, o ne sūrus skonis.
Šis hormonas ne tik stimuliuoja apetitą, bet ir skatina potraukį angliavandenių turtingam maistui, todėl daugelis jaučiasi priversti pabaigti valgį kažkuo saldžiu.
Angliavandenių sudėtis: Kodėl kai kurie patiekalai sukelia didesnį potraukį
Angliavandenių sudėtis daro didelę įtaką potraukiui desertams po pietų per skirtingus medžiagų apykaitos kelius. Maistas, kuriame yra daug paprastųjų angliavandenių, sukelia greitą gliukozės kiekio kraujyje šuolį ir staigų kritimą, todėl suaktyvėja alkio mechanizmai, nepaisant to, kad kalorijų pakanka.
Tyrimai rodo, kad rafinuoti angliavandeniai, turintys aukštą glikemijos indeksą, sukelia insulino šuolius, kurie greitai pašalina gliukozę iš kraujotakos ir sukuria fiziologinę būseną, imituojančią energijos trūkumą. Ši „reaktyvioji hipoglikemija” skatina potraukį greito energijos suteikiančiam maistui, pavyzdžiui, desertams.
Sudėtiniai angliavandeniai kartu su baltymais ir skaidulomis skatina tolygesnį gliukozės išsiskyrimą, todėl ilgiau išlieka sotūs.
Žurnale „Journal of Clinical Endocrinology” atliktame tyrime nustatyta, kad dalyviai, vartojantys mažai glikemijos turinčius patiekalus, per tris valandas po vartojimo jaučia 50 % mažesnį potraukį saldumynams, palyginti su dalyviais, vartojančiais daug glikemijos turinčius patiekalus.
Šie medžiagų apykaitos skirtumai paaiškina, kodėl tam tikros patiekalų sudėtys nuolat sukelia didesnį potraukį desertui.
Ciklo nutraukimas: Praktiniai žingsniai, kaip subalansuoti hormonų pusiausvyrą
Nutraukti ciklą: Praktiniai žingsniai, kaip subalansuoti hormonų pusiausvyrą
Norint nutraukti desertų troškimo ciklą, reikia imtis strateginių hormonų pusiausvyrą užtikrinančių intervencinių priemonių, skirtų tiek fiziologiniams, tiek elgsenos komponentams. Asmenys gali stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje, į maistą įtraukdami baltymų ir sveikų riebalų, kurie sulėtina angliavandenių įsisavinimą ir apsaugo nuo insulino šuolių. Įtraukus daug ląstelienos turinčių daržovių, gliukozės išsiskyrimas dar labiau sulėtėja.
Svarbus vaidmuo tenka valgymo laikui – 3-4 valandų intervalas tarp valgymų suteikia hormonams laiko atsistatyti. Trumpalaikės intervencijos, pavyzdžiui, chromo turtingų maisto produktų (brokolių, vynuogių) vartojimas, gali padidinti jautrumą insulinui, o magnio papildai gali sumažinti potraukį cukrui.
Tyrimai rodo, kad trumpi pasivaikščiojimai po valgio veiksmingai sumažina gliukozės kiekį kraujyje 20-30 %.
Kad rezultatai būtų tvarūs, ekspertai rekomenduoja laipsniškai mažinti rafinuoto cukraus kiekį, o ne staiga jo atsisakyti, kad per 2-3 savaites prisitaikytų skonis, o hormonų pusiausvyra natūraliai pagerėtų.
Kai potraukis saldumynams reiškia rimtesnę sveikatos problemą
Nuolatinis potraukis saldumynams po valgio kartais gali reikšti sveikatos sutrikimus, dėl kurių reikia kreiptis į gydytoją. Nors atsitiktiniai deserto norai yra normalus reiškinys, intensyvus ir nenumaldomas potraukis saldumynams gali reikšti atsparumą insulinui, prediabetą arba 2 tipo diabetą, t. y. būklę, kai organizmui sunku veiksmingai apdoroti gliukozę.
Kitos galimos problemos yra antinksčių nuovargis, kuriam būdingas kortizolio reguliacijos sutrikimas, sukeliantis potraukį cukrui, nes organizmas ieško greitos energijos. Hormoniniai sutrikimai, pavyzdžiui, policistinių kiaušidžių sindromas (PCOS), taip pat gali pasireikšti nuolatiniu potraukiu saldumynams dėl atsparumo insulinui.
Kai kurių maisto medžiagų, ypač chromo, magnio ir cinko , trūkumas taip pat gali sukelti potraukį cukrui. Be to, žarnyno mikrobiomo disbalansas per žarnyno ir smegenų ašį gali turėti įtakos apetito reguliavimui ir potraukiui cukrui.
Visi, jaučiantys didžiulį, nesuvaldomą potraukį, turėtų pasikonsultuoti su sveikatos priežiūros paslaugų teikėju, kad būtų atlikti atitinkami tyrimai ir įvertinimas.
