Mokslininkai įspėja, kad kasdienėse plastikinėse pakuotėse esančios cheminės medžiagos gali didinti vėžio riziką. Tyrimai rodo, kad BPA, ftalatai ir PFAS gali prasiskverbti iš pakuočių į maistą ir gėrimus, ypač kaitinant. Šie junginiai trikdo hormonų sistemą ir gali pažeisti DNR esant mažam poveikio lygiui. Didelę riziką kelia gaminiai, pagaminti iš PVC (Nr. 3), polistireno (Nr. 6) ir polikarbonatų (Nr. 7). Saugesnės alternatyvos yra iš stiklo, nerūdijančio plieno ir silikono medžiagų.
Paslėptos cheminės medžiagos kasdieniuose plastikiniuose gaminiuose
Daugybė sintetinių cheminių medžiagų yra plastiko pakuočių medžiagose, kurių vartotojai dažnai nepastebi kasdien naudodami gaminius. Tai bisfenolis A (BPA), ftalatai, per- ir polifluoralkilinės medžiagos (PFAS), kurios veikia kaip plastifikatoriai, stabilizatoriai ir apsauginiai barjerai.
Tyrimai rodo, kad šie junginiai gali prasiskverbti į maistą ir gėrimus, ypač veikiami karščio, rūgštingumo ar ilgo laikymo.
Žurnale „Environmental Health Perspectives” paskelbti tyrimai rodo, kad tam tikri plastiko priedai pasižymi endokrininę sistemą ardančiomis savybėmis, todėl net ir nedideli jų kiekiai gali sutrikdyti hormonų sistemos veiklą.
Pasaulio sveikatos organizacija, remdamasi laboratoriniais ir epidemiologiniais įrodymais, kelis iš plastiko gautus junginius priskyrė prie potencialių kancerogenų. Daugelis šių cheminių medžiagų bioakumuliuojasi žmogaus audiniuose ir dešimtmečius išlieka aplinkoje.
Šių cheminių medžiagų reguliavimo standartai visame pasaulyje skiriasi, o tūkstančių vartotojų pakuotėse naudojamų junginių saugos bandymai yra labai nepakankami.
Kaip plastiko toksinai patenka į žmogaus organizmą ir kaupiasi jame
Plastiko toksinai į žmogaus organizmą patenka įvairiais poveikio būdais, visų pirma nurijus, įkvėpus ir absorbavus per odą. Mikroplastikas ir susijusios cheminės medžiagos patenka į virškinimo sistemą, kai vartojami plastikinėje taroje laikomi maisto produktai ir gėrimai, ypač kai jie kaitinami arba suyra. Šios dalelės gali peržengti žarnyno barjerą ir patekti į kraują.
Ftalatai, BPA ir kitos endokrininę sistemą ardančios cheminės medžiagos dėl savo lipofilinių savybių bioakumuliuojasi riebaliniame audinyje. Tyrimai rodo, kad šie junginiai organizmo audiniuose gali išlikti ilgą laiką, o jų pusėjimo trukmė, priklausomai nuo konkretaus junginio, svyruoja nuo kelių valandų iki metų. Šis kaupimasis sukelia nuolatinį vidinį poveikį, kuris tęsiasi net ir nutraukus išorinį kontaktą.
Kraujo ir smegenų barjeras ir placentos barjeras visiškai neužkerta kelio šiems teršalams, todėl galimas poveikis iš kartos į kartą ir neurologinis poveikis, kuris anksčiau toksikologiniuose vertinimuose nebuvo įvertintas.
Moksliniai įrodymai, siejantys plastikus su vėžio išsivystymu
Nors koreliacija savaime nereiškia priežastinio ryšio, epidemiologiniai tyrimai parodė statistiškai reikšmingas sąsajas tarp plastiko kilmės cheminių medžiagų poveikio ir padidėjusio sergamumo vėžiu.
Tyrimais nustatyta, kad keli iš plastiko pagaminti junginiai yra endokrininę sistemą ardančios cheminės medžiagos (EDC), įskaitant bisfenolį A (BPA) ir ftalatus, kurie pažeidžia hormonų sistemas.
Laboratoriniai tyrimai atskleidė, kad šie junginiai gali sukelti DNR pažeidimus, skatinti ląstelių dauginimąsi ir slopinti apoptozę – visi pripažinti kancerogenezės mechanizmai.
2019 m. žurnale „Environmental Health Perspectives” paskelbtoje metaanalizėje nustatyta 25% didesnė krūties vėžio rizika moterims, kurių serume yra padidėjęs tam tikrų ftalatų kiekis.
Be to, BPA veikiami gyvūnų modeliai parodė padidėjusį krūties, prostatos ir kepenų piktybinių navikų dažnį, kai dozės prilygsta aplinkos poveikio žmonėms lygiui.
Šios išvados rodo biologiškai tikėtiną plastikinių cheminių medžiagų poveikio ir vėžio išsivystymo kelią.
Pavojingiausios plastikinių pakuočių rūšys, kurių reikia vengti
Labai pavojingų plastikinių pakuočių medžiagų nustatymas yra svarbus žingsnis įgyvendinant vėžio prevencijos strategijas. Epidemiologiniuose tyrimuose nuolat išryškinamos kelios plastikų kategorijos, daugiausia turinčios polivinilchlorido (PVC), polistireno ir polikarbonatų, žymimų atitinkamai 3, 6 ir 7 perdirbimo kodais.
PVC gaminiuose dažnai yra ftalatų – endokrininę sistemą ardančių junginių, siejamų su hormonų sukeliamais vėžiniais susirgimais.
Iš polistireno, dažniausiai naudojamo maisto produktams gaminti, išsiskiria stirenas, kurį Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra pripažino tikėtinu žmogaus kancerogenu.
Polikarbonatai, kurių sudėtyje yra bisfenolio A (BPA), ypač pavojingi, kai juos veikia karštis arba rūgštinis turinys.
Tyrimai rodo, kad plastikinės maisto pakuotės, kurių perdirbimo kodai yra Nr. 2 (HDPE), Nr. 4 (LDPE) ir Nr. 5 (PP), pasižymi mažesniu kancerogeniniu potencialu, todėl jos yra santykinai saugesnės alternatyvos, kai negalima išvengti plastikinių pakuočių.
Saugesnės maisto laikymo ir kasdienio naudojimo alternatyvos
Atsižvelgiant į užfiksuotą tam tikrų plastikinių pakuočių keliamą pavojų sveikatai, probleminių medžiagų pakeitimas saugesnėmis alternatyvomis yra svarbi prevencinė priemonė.
Stiklo indai yra nereaktyvūs, inertiški laikymo būdai, iš kurių į maistą neišsiplauna cheminės medžiagos, net ir kaitinant. Nerūdijantis plienas – patvarios, neišsiskiriančios alternatyvos vandens buteliukams ir maisto produktams laikyti.
Silikoniniai maisto laikymo maišeliai ir iš bičių vaško pagamintos pakuotės yra lanksčios, daugkartinio naudojimo galimybės, leidžiančios išvengti plastiko cheminių medžiagų poveikio. Keraminiai indai – dar viena netoksiška maisto laikymo ir pašildymo alternatyva.
Renkantis stiklinius, o ne plastikinius gėrimų butelius, labai sumažėja endokrininę sistemą ardančių junginių poveikis.
Kai plastiko išvengti neįmanoma, rinkdamiesi gaminius, paženklintus užrašu „Be BPA” ir turinčius perdirbimo kodus Nr. 2, 4 ir 5, sumažinsite žinomų kancerogenų ir hormonus ardančių medžiagų, paprastai aptinkamų mažiau stabiliuose plastiko gaminiuose, poveikį.
Politikos pokyčiai, reikalingi visuomenės sveikatai apsaugoti
Nepaisant gausėjančių mokslinių įrodymų, kad plastiko cheminės medžiagos sukelia vėžį ir endokrininės sistemos sutrikimus, dabartinė reguliavimo sistema vis dar nepakankama visuomenės sveikatai apsaugoti.
Ekspertai pasisako už nuodugnias politikos reformas, orientuotas į tris svarbiausias sritis: cheminių medžiagų reguliavimas, gamybos standartai ir vartotojų informavimas.
Siūlomi reguliavimo patobulinimai apima reikalavimą gamintojams įrodyti cheminių medžiagų saugą prieš pateikiant jas rinkai, griežtesnių endokrininę sistemą ardančių junginių bandymų protokolų įgyvendinimą ir reglamentavimo spragų „patentuotiems” preparatams panaikinimą.
Mokslininkai rekomenduoja nustatyti didžiausią plastiko priedų, esančių su maistu besiliečiančiose medžiagose, užterštumo lygį ir įpareigoti aiškiai ženklinti visas chemines sudedamąsias dalis.
Be to, politikos formuotojai turėtų apsvarstyti galimybę taikyti ekonomines paskatas saugesnes alternatyvas kuriančioms įmonėms, finansuoti išplėstines biomonitoringo programas, kad būtų galima stebėti cheminių medžiagų poveikį visiems gyventojams, ir įgyvendinti išplėstinės gamintojo atsakomybės programas, pagal kurias gamintojai būtų įpareigoti valdyti visą plastiko gaminių gyvavimo ciklą.
