Daugeliui šis posakis skamba kaip pokštas. Kitiems – tai senas, iš vaikystės pažįstamas balsas, kurį girdėdavo tėvo kieme ar dėdės garaže. Pavalgai, prisidegi cigaretę – ir jautiesi „normalus žmogus“. O jei nerūkai? Tinginys. Silpnas. Gal net šiek tiek keistas.
Bet kas slypi po šiuo įpročiu, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo tik kaip poilsio forma? Kodėl jis iki šiol išlieka gyvas? Ir ką apie tai sako mokslas?
Senas įprotis, kuris niekaip nemiršta
Šis posakis Lietuvoje žinomas nuo senų laikų. Sovietmečiu – o gal dar anksčiau – rūkymas po valgio buvo ne tik priimtinas, bet netgi laikytas būtinu. Kaip desertas, bet su nikotinu. Ypač vyrų tarpe tai tapo savotišku statuso ženklu: „pavalgei – parūkai – gyvenimas vyksta“.
Kai kuriems tai buvo kone šventas ritualas: pavalgyti, išeiti į lauką, prisidegti cigaretę, atsiremti į sieną ar atsisėsti su kavos puodeliu. Šiuo gestu buvo pažymima, kad darbas padarytas, kūnas „nubaigtas“, o dabar galima atsikvėpti.
Kodėl iš viso kilo toks posakis?
Reikia suprasti vieną dalyką: žmonės dažnai painioja priklausomybės palengvėjimą su poilsiu. Kai žmogus pripranta prie nikotino, jo trūkumas sukelia dirglumą, nerimą ar diskomfortą. Kai tik įtraukiamas dūmas – tie nemalonūs pojūčiai dingsta, ir žmogus tai suvokia kaip „nusiraminimą“.
Iš čia ir mitas: cigaretė = poilsis. Pavalgęs žmogus natūraliai ieško ramybės – ir jei yra rūkantis, šis signalas virsta cigarete. Ir jei to nedarai, „kažko trūksta“. O aplinkiniai, įpratę prie šio ritualo, gali net vertinti tave kaip kažkokį „tingesnį“, nes „net nesivargini atsipalaiduoti“.
Kaip tai veikia kūną iš tikrųjų?
Po valgio mūsų organizmas pereina į virškinimo režimą: sulėtėja širdies ritmas, kraujas teka į skrandį, suaktyvėja fermentai. Tai reikalauja ramybės, o ne dirginimo. O ką tuo metu daro cigaretė?
Nikotinas staiga pakelia kraujospūdį, pagreitina pulsą, padidina adrenalino lygį ir siunčia kūnui signalą: „pavojus, ruoškis kovai“. Tai yra visiškai priešingas signalas tam, ko reikia po valgymo.
Be to, tyrimai rodo, kad rūkymas po valgio didina skrandžio rūgštingumą, gali sukelti rėmenį, padidinti opų riziką. Cigarečių dūmai slopina virškinimo fermentų veiklą, o kai kuriais atvejais gali net sutrikdyti vitaminų įsisavinimą.
Tai, kas vadinama „atsipalaidavimu“, iš tikrųjų yra fiziologinis stresas.
Priklausomybė – ne poilsis
Nemažai rūkančiųjų įsitikinę, kad cigaretė po valgio jiems būtina. Jie jaučia nerimą, jei negali parūkyti. Bet svarbu suprasti: tai – ne tikras poreikis. Tai – priklausomybės sukeltas dirbtinis diskomfortas, kuris dingsta tik tada, kai patenkinama priklausomybė.
Kai žmogus nėra priklausomas, po valgio jis natūraliai jaučiasi ramus. Rūkantysis – atvirkščiai, turi „uždaryti ciklą“. Taigi klausimas: ar žmogus, kuris nerūko, iš tikrųjų yra tinginys – ar tiesiog nepriklauso nuo nieko, kad pailsėtų?
Kas iš tikro pavargęs – tas nerūko
Dar vienas paradoksas. Posakis „kas pavalgęs neparūko, tas tinginys“ suponuoja, kad rūkymas – tai aktyvumas. Bet pažvelkime į realybę: po cigaretės žmogus dažnai jaučiasi apsnūdęs, lėtesnis, vangus. Nikotino poveikis trumpalaikis, o po jo seka energijos kritimas.
Jei pažiūrėtume į rūkančius darbininkus ar vairuotojus – po kiekvienos cigaretės seka trumpas „išsijungimas“. Tai veikiau ne energijos, o jėgų praradimo ritualas.
O tas, kuris tiesiog pavalgė ir toliau veikia be cigaretės – išlaiko natūralią savo energiją. Nepriklausomą, tvarią, neparemtą dirbtiniu stimuliatoriumi. Ir tikrai nėra tinginys – veikiau priešingai.
Šiuolaikinis žmogus renkasi sąmoningumą
Laikai keičiasi. Daug žmonių šiandien renkasi nebe cigaretę, o trumpą pasivaikščiojimą, gilų kvėpavimą, pokalbį ar tylą. Šie poilsio būdai neturi pašalinio poveikio, o priešingai – stiprina savijautą.
Taip, gali atrodyti „ne taip smagu“, „ne taip greita“. Bet ilgainiui šie įpročiai tampa stipresni už ritualus su dūmais. Sąmoningumas keičia požiūrį į tai, kas iš tikrųjų yra poilsis, o kas – tik laikinas poveikis su ilgalaike žala.
Tad kas čia tinginys?
Tas, kuris nerūko po valgio? Ar tas, kuris negali be cigaretės ištverti nė valandos? Gal laikas permąstyti ne tik posakį, bet ir požiūrį į tai, kas iš tikrųjų reiškia ramų, stiprų, sąmoningą žmogų. Nes galbūt didžiausias tinginys yra ne tas, kuris nerūko – o tas, kuris neskiria laiko keisti įpročių, kurie ilgainiui jį silpnina.
