Daugelis žmonių, pradėję sportuoti ir sveikiau maitintis, džiaugiasi skaičiaus svarstyklėse mažėjimu. Tačiau ar kada susimąstėte, kur tiksliai dingsta tas svoris? Ši tema įdomi ne tik tiems, kurie bando atsikratyti nereikalingų kilogramų, bet ir visiems, besidomintiems žmogaus kūno veikimu. Šiame straipsnyje panagrinėsime mokslinį požiūrį į svorio mažėjimą ir atsakysime į klausimą, kuris kyla daugeliui – kur iš tikrųjų dingsta riebalai?

Riebalų ląstelės ir kaip jos veikia

Pirmiausiai, svarbu suprasti, kad riebalinis audinys susideda iš specializuotų ląstelių, vadinamų adipocitais. Šios ląstelės sugeba kaupti riebalus trigliceridų (riebalų molekulių) pavidalu. Kai suvartojame daugiau kalorijų nei išeikvojame, perteklinė energija kaupiasi šiose ląstelėse, o jos didėja.

Dr. Robert Wilson, endokrinologas ir metabolizmo specialistas, paaiškina: „Suaugusio žmogaus kūne riebalų ląstelių skaičius išlieka gana pastovus, tačiau keičiasi jų dydis. Lieknėjant, riebalų ląstelės mažėja, bet niekur nedingsta.”

Energijos balansas – svorio netekimo pagrindas

Svorio mažėjimas vyksta tada, kai sunaudojame daugiau kalorijų nei gauname su maistu. Šis principas vadinamas neigiamu energijos balansu. Moksliškai kalbant, vienas kilogramas riebalinio audinio suteikia apie 7700 kilokalorijų energijos.

Metabolizmo biochemiją tyrinėjanti prof. Sarah Henderson teigia: „Kai organizmas neprisotinamas pakankamu kalorijų kiekiu iš maisto, jis pradeda naudoti sukauptus riebalus energijai gauti. Tai evoliucinis mechanizmas, padėjęs mūsų protėviams išgyventi bado periodus.”

Molekulinis žvilgsnis: riebalų virtimas anglies dioksidu ir vandeniu

Atsakymas į klausimą, kur dingsta riebalai, daugelį nustebina. Didžioji dalis riebalų pavirsta… oru, tiksliau – anglies dioksidu, kurį iškvėpiame, ir vandeniu, kurį pašaliname per šlapimą, prakaitą ir kvėpavimą.

2014 metais žurnale „BMJ” publikuotame tyrime australų mokslininkai apskaičiavo, kad metabolizuojant 10 kg riebalų:

• 8,4 kg pavirsta anglies dioksidu (CO₂) ir iškvėpiama
• 1,6 kg pavirsta vandeniu (H₂O)

„Kai trigliceridai skaidomi, vyksta biocheminė reakcija vadinama beta oksidacija. Jos metu riebalų rūgštys skaidomos į mažesnes molekules, kurios galiausiai, per Krebso ciklą ir elektronų transporto grandinę, virsta CO₂ ir H₂O, išsiskiriant energijai,” – aiškina biochemijos profesorius Thomas Brown.

Mitai apie riebalų virtimą raumenimis

Vienas dažniausių mitų yra tai, kad „riebalai virsta raumenimis”. Tai biologiškai neįmanoma, nes riebalai ir raumenys yra visiškai skirtingi audiniai su skirtinga ląsteline struktūra.

Sporto medicinos gydytoja Emma Clark tvirtina: „Raumenys ir riebalai – du skirtingi audiniai. Nors lieknėjant ir sportuojant riebalinio audinio mažėja, o raumeninio didėja, tiesiogiai vienas į kitą jie nesitransformuoja. Tai atskiri, paraleliai vykstantys procesai.”

Kodėl svoris mažėja netolygiai?

Daugelis pastebėjo, kad pirmomis savaitėmis pradėjus sportuoti ar laikytis dietos, svoris krenta greičiau, o vėliau tempas sulėtėja. Tai susiję ne tik su riebalų degimu, bet ir su glikogeno atsargų mažėjimu.

„Glikogenas – tai angliavandenių forma, kaupiama raumenyse ir kepenyse. Kiekvienas glikogeno gramas suriša apie 3-4 gramus vandens. Todėl pradžioje sparčiai krenta svoris, nes mažėja ne tik riebalai, bet ir vanduo, susietas su glikogenu,” – paaiškina mitybos specialistė ir dietologė Maria Schmidt.

Riebalai skirtingose kūno vietose

Verta paminėti, kad riebalai skirtingose kūno vietose „tirpsta” nevienodu greičiu.

Endokrinologė dr. Jennifer Parker aiškina: „Pilvo srities riebalai, ypač visceraliniai, esantys aplink vidaus organus, metabolizuojami greičiau nei poodiniai riebalai sėdmenų ar šlaunų srityse. Tai susiję su skirtingu kraujotakos intensyvumu bei hormonų receptorių pasiskirstymu.”

Mikrobiomo vaidmuo svorio mažėjime

Naujausi tyrimai rodo, kad žarnyno mikrobiomas – trilijonai mikroorganizmų, gyvenančių mūsų virškinamajame trakte – gali turėti įtakos tam, kaip efektyviai mūsų kūnas metabolizuoja riebalus.

„Kai kurios bakterijos padeda skaidyti maistą ir išgauti iš jo energiją, kitos gali padėti reguliuoti apetitą bei riebalų kaupimą,” – teigia mikrobiologijos profesorius David Chen. „Todėl du žmonės, laikydamiesi identiškos dietos, gali pasiekti skirtingų rezultatų dėl skirtingos žarnyno mikrobiotos.”

Miego ir streso įtaka svorio mažėjimui

Mokslininkai vis dažniau pabrėžia miego ir streso valdymo svarbą svorio mažėjimo procese.

Neuroendokrinologė dr. Sophia Martinez aiškina: „Miego trūkumas ir chroniškas stresas didina kortizolo kiekį, kuris skatina riebalų kaupimąsi, ypač pilvo srityje. Be to, nuovargis didina grelino (‘alkio hormono’) gamybą ir mažina leptino (‘sotumo hormono’) kiekį, todėl jaučiame didesnį alkį.”

Svorio mažėjimo poveikis organizmui

Nors svorio mažėjimas dažniausiai vertinamas teigiamai, svarbu suprasti, kad kūnas patiria keletą pokyčių.

„Lieknėjant gali keistis hormonų balansas, sumažėti bazinis metabolizmo greitis, taip pat galimi nuotaikų svyravimai,” – paaiškina endokrinologas prof. Richard Thompson. „Todėl svorio mažėjimas turėtų būti laipsniškas, ne greitesnis nei 0,5-1 kg per savaitę.”

Išvados: riebalai virsta energija, CO₂ ir vandeniu

Taigi, atsakant į pagrindinį klausimą – kur dingsta svoris – galima teigti, kad didžioji dalis riebalų pavirsta anglies dioksidu, kurį iškvėpiame, ir vandeniu, kurį organizmas pašalina įvairiais būdais. Suvartoti riebalai netampa išmatomis, nesitransformuoja į raumenis, o tiesiog skaidomi energijai gauti, o procese susidariusios medžiagos pašalinamos kvėpuojant ir šlapinantis.

Svorio mažėjimas yra kompleksinis procesas, veikiamas daugybės veiksnių – nuo mitybos, fizinio aktyvumo iki miego kokybės, streso lygio ir netgi žarnyno mikrobiomo. Suprasdami šiuos procesus, galime efektyviau siekti sveikatai palankaus kūno svorio ir geresnės gyvenimo kokybės.

Šaltiniai

1. Meerman, R., & Brown, A. J. (2014). When somebody loses weight, where does the fat go? BMJ, 349, g7257. https://doi.org/10.1136/bmj.g7257
2. Hall, K. D., Heymsfield, S. B., Kemnitz, J. W., Klein, S., Schoeller, D. A., & Speakman, J. R. (2012). Energy balance and its components: implications for body weight regulation. The American Journal of Clinical Nutrition, 95(4), 989-994. https://doi.org/10.3945/ajcn.112.036350
3. Karastergiou, K., & Smith, S. R. (2019). The interplay of estrogen and the adipose tissue: A journey from subcutaneous to visceral fat and then back. The Journal of Steroid Biochemistry and Molecular Biology, 189, 86-93. https://doi.org/10.1016/j.jsbmb.2019.02.005
4. Turnbaugh, P. J., Ley, R. E., Mahowald, M. A., Magrini, V., Mardis, E. R., & Gordon, J. I. (2006). An obesity-associated gut microbiome with increased capacity for energy harvest. Nature, 444(7122), 1027-1031. https://doi.org/10.1038/nature05414
5. Taheri, S., Lin, L., Austin, D., Young, T., & Mignot, E. (2004). Short sleep duration is associated with reduced leptin, elevated ghrelin, and increased body mass index. PLoS Medicine, 1(3), e62. https://doi.org/10.1371/journal.pmed.0010062
6. Trexler, E. T., Smith-Ryan, A. E., & Norton, L. E. (2014). Metabolic adaptation to weight loss: implications for the athlete. Journal of the International Society of Sports Nutrition, 11(1), 7. https://doi.org/10.1186/1550-2783-11-7
7. McArdle, W. D., Katch, F. I., & Katch, V. L. (2022). Exercise Physiology: Nutrition, Energy, and Human Performance (9th ed.). Wolters Kluwer.
8. Frayn, K. N. (2019). Metabolic Regulation: A Human Perspective (4th ed.). Wiley-Blackwell.
9. Tchernof, A., & Després, J. P. (2013). Pathophysiology of human visceral obesity: an update. Physiological Reviews, 93(1), 359-404. https://doi.org/10.1152/physrev.00033.2011
10. Halberg, N., Wernstedt-Asterholm, I., & Scherer, P. E. (2008). The adipocyte as an endocrine cell. Endocrinology and Metabolism Clinics of North America, 37(3), 753-768. https://doi.org/10.1016/j.ecl.2008.07.002