Gražūs miškų žiedai dažnai vilioja praeivių žvilgsnius, skatina fotografuoti, o kartais – net parsinešti namo. Tačiau ar kada susimąstėte, kad kai kurie nuostabiai atrodantys augalai gali būti mirtinai pavojingi? Vienas tokių – žalčialunkis, kuris Lietuvos miškuose pavasarį pražysta subtiliais rausvais žiedais.
Pavojinga grožybė
Žalčialunkis (Daphne mezereum) atrodo labai nekaltai – jo nedideli rausvi žiedeliai, išsidėstę palei plonas šakeles, atrodo kaip puiki dekoracija namų interjerui ar graži detalė nuotraukai socialiniuose tinkluose. Tačiau šis augalas – ypač nuodingas, o kontaktas su juo gali turėti rimtų pasekmių.
„Žalčialunkis yra vienas nuodingiausių Lietuvos laukinių augalų. Visos jo dalys – žievė, lapai, žiedai ir ypač ryškiai raudonos uogos – turi stiprių toksinų, kurie gali sukelti rimtą apsinuodijimą.”
Pavojingas visas augalas
Žalčialunkyje esantys toksinai – mezerinas ir dafninas – yra ypač stiprūs ir pavojingi. Juos sudaro įvairūs alkaloidai ir glikozidai, kurie pažeidžia odos, virškinamojo trakto audinius, o patekę į kraują gali paveikti širdies ir nervų sistemą.
Net trumpas kontaktas su augalo žieve ar sultimis gali sukelti stiprų odos sudirginimą, paraudimą, pūsles. O patekus toksinams į burną – burnos, gerklės, stemplės ir skrandžio gleivinės nudegimus, pykinimą, vėmimą, stiprius pilvo skausmus.
Uogos – pavojingiausios vaikams
Ypač pavojinga, kad po žydėjimo žalčialunkis subrandina ryškiai raudonas uogas, kurios gali patraukti mažų vaikų dėmesį. Vos 3-4 žalčialunkio uogos mažam vaikui gali sukelti rimtą apsinuodijimą, o 10-12 uogų – net mirtį.
Kasmet pasitaiko kelerių atvejų, kai apsinuodijama žalčialunkiu. Dažniausiai kenčia vaikai, kurie nepažįsta šio augalo pavojaus ir susigunda ryškiomis uogomis.
Kur auga ir kaip atpažinti?
Žalčialunkiai mėgsta drėgnus, pavėsingus lapuočių ir mišrius miškus. Jie dažnai aptinkami Dzūkijos, Aukštaitijos nacionaliniuose parkuose, taip pat Vidzgirio, Punios šilo ir kituose senuose miškuose.
Augalą lengviausia atpažinti ankstyvą pavasarį, kai jis žydi dar prieš išleisdamas lapus:
- 1-1,5 metro aukščio krūmas plonomis šakelėmis
- Ryškiai rožiniai arba violetiniai žiedai, išsidėstę tiesiai ant šakų
- Malonus, intensyvus kvapas (saugokitės – jis taip pat gali sukelti galvos skausmą)
- Vasaros pabaigoje – rudenį subręsta ryškiai raudonos, blizgios uogos
Ką daryti netyčia prisilietus?
Štai kaip elgtis netyčia prisilietus prie žalčialunkio:
- Nedelsiant ir kruopščiai nuplaukite paveiktą odos vietą dideliu kiekiu šalto vandens su muilu.
- Jei po kontakto jaučiate deginimą, patinimą ar atsiranda pūslės – kreipkitės į gydytoją.
- Jei pastebite, kad vaikas ar suaugęs prarijo augalo dalių – nedelsiant skambinkite bendruoju pagalbos numeriu 112 arba apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biuro numeriu 8 5 236 2052.
- Nesukelkite vėmimo, nebent tai patarė gydytojas.
- Jei įmanoma, išsaugokite augalo dalį, kad medikai galėtų tiksliai identifikuoti nuodingą medžiagą.
Saugoma, bet pavojinga
Įdomu tai, kad žalčialunkis Lietuvoje yra įtrauktas į Raudonąją knygą kaip saugoma rūšis. Nors augalas pavojingas, jis yra svarbi mūsų miškų ekosistemos dalis, padeda išsaugoti biologinę įvairovę. Todėl jo negalima skinti, rauti ar kitaip naikinti. Tiesiog reikia išmokti jį atpažinti ir saugiai gėrėtis iš tolo.
Aplinkos apsaugos departamentas kasmet fiksuoja atvejus, kai žmonės, nežinodami apie žalčialunkio toksines savybes ir jo apsaugos statusą, skina šiuos augalus ir parsineša namo, taip ne tik rizikuodami savo ir artimųjų sveikata, bet ir pažeisdami aplinkosaugos įstatymus.
Žalčialunkio kultūrinis paveldas
Nepaisant pavojingumo, žalčialunkis nuo seno figūruoja lietuvių tautosakoje ir etnomedicinoje. Seniau kaimo žmonės atsargiai naudojo mažas žalčialunkio žievės dozes kaip vaistą nuo reumato, sąnarių skausmų ar odos ligų.
Šiandien tokia savigyda būtų labai pavojinga ir absoliučiai nerekomenduojama. Bandymas naudoti žalčialunkį bet kokiems gydymo tikslams gali baigtis tragiškai.
Išvados
Gamtos grožis ne visada yra nekaltas – žalčialunkis puikiai iliustruoja, kad kartais gražiausi augalai gali slėpti rimtus pavojus. Miško žygių mėgėjams, šeimoms su vaikais ir visiems gamtos entuziastams svarbu išmokti atpažinti šį augalą ir žinoti jo keliamą grėsmę.
Geriausia taktika – gėrėtis žalčialunkio grožiu iš saugaus atstumo, fotografuoti, bet neliesti ir neskinti. O rastus arti takų ar poilsiaviečių žalčialunkius galima pranešti miškų urėdijos ar nacionalinio parko darbuotojams, kurie įvertins, ar reikia imtis papildomų žmonių saugumo priemonių.
