Emocinis valgymas šiandien psichologinėje praktikoje tebėra iš dalies klaidingai suprantamas. Nors gydytojai paprastai nagrinėja kognityvinius modelius ir elgesio strategijas, neurobiologinė emocinių būsenų ir alkio signalų sąsaja dažnai lieka neištirta. Dėl šios kritinės spragos daugelis pacientų imasi paviršutiniškų intervencinių priemonių, nespręsdami esminių migdolinės liaukos sukeltų reakcijų, kurios užgožia normalų apetito reguliavimą. Emocinių dirgiklių ir fiziologinio alkio nesusiejimas yra didelė šiuolaikinių gydymo metodų „akloji dėmė”, kurią reikia atidžiau ištirti.
(Pastaba: šiame tekste nereikėjo perskaičiuoti metrinių vienetų, nes nebuvo amerikietiškų metrinių vienetų.)
Paslėptas atotrūkis tarp emocijų ir apetito
Nors daugelis žmonių alkį supranta kaip grynai fiziologinę reakciją, tyrimai atskleidžia sudėtingą emocinių būsenų ir valgymo elgsenos ryšį, kuris dažnai lieka neatpažintas. Dėl šio neatitikimo atsiranda didelis atotrūkis tarp emocinių poreikių ir apetito reakcijų.
Neurologiniai tyrimai rodo, kad emociniai dirgikliai gali užgrobti normalius sotumo signalus ir paskatinti asmenis vartoti maistą nesant fizinio alkio. Už emocijų apdorojimą atsakinga migdolinė liauka gali užvaldyti apetitą reguliuojantį pagumburį ir sukelti vadinamąjį „netikrą alkį”.
Dauguma psichologinių metodų sutelkia dėmesį į emocijas sukeliančių veiksnių nustatymą, tačiau nepašalina šios neurologinės spragos. Todėl pacientai suvokia savo emocinio valgymo įpročius, tačiau jiems trūksta veiksmingų intervencinių priemonių, kurios padėtų iš naujo sureguliuoti smegenų reakciją.
Ši trūkstama grandis padeda paaiškinti, kodėl įprastiniai terapiniai metodai dažnai duoda nuviliančių ilgalaikių rezultatų.
Kodėl tradicinė terapija stokoja maisto ir nuotaikos sąsajų
Tradiciniai terapiniai metodai dažnai praleidžia kritinius neurobiologinius mechanizmus, kurie lemia emocinį valgymo elgesį. Kognityvinė elgesio terapija ir psichodinaminis požiūris nukreipti į mąstymo modelius ir praeities traumas, tačiau jie retai nagrinėja sudėtingą biocheminę žarnyno hormonų, neuromediatorių ir valgymo elgesio sąveiką.
Daugumai terapeutų trūksta specializuoto mitybos mokslo ir neuroendokrinologijos išsilavinimo, todėl, sprendžiant maisto ir nuotaikos sąsajų klausimą, atsiranda žinių spraga. Klinikinis psichikos sveikatos ir mitybos konsultacijų atskyrimas dar labiau suskaldo gydymą, nes psichiatrai skiria vaistus, kurie dažnai turi įtakos apetitui, nesigilindami į mitybos pasekmes.
Tyrimai rodo, kad emocinis valgymas susijęs su skirtingais nerviniais keliais, jungiančiais streso hormonus, atlygio grandines ir medžiagų apykaitos reguliavimą – sistemomis, kurios paprastai tiriamos atskirai, o ne kaip integruota visuma.
Dėl tokio atskiro požiūrio pacientai gauna dalinius sprendimus, kurie neišsprendžia biologinių priežasčių, palaikančių emocinio valgymo ciklus.
Emocinio alkio ir fizinio alkio neurologinis pagrindas
Fizinį ir emocinį alkį sukelia skirtingos neurologinės sistemos, nors išoriškai jie pasireiškia panašiai.
Fizinis alkis suaktyvina pagumburį, kuris reaguoja į mažėjantį gliukozės kiekį kraujyje ir tokius hormonų signalus kaip grelinas, o emocinis alkis pirmiausia įjungia limbinę sistemą,ypač amigdalą ir nukleus accumbens – smegenų sritis, atsakingas už emocijų ir atlygio apdorojimą.
Neurovaizdavimo tyrimai atskleidė, kad emociškai valgančių žmonių aktyvumas šiuose atlygio centruose yra padidėjęs, kai jie patiria stresą, ir kartu sumažėja aktyvumas prefrontalinės žievės srityse, reguliuojančiose impulsų kontrolę.
Šis neurologinis atotrūkis paaiškina, kodėl tradiciniai kognityviniai metodai dažnai nepasiteisina. Organizmas tiesiogine prasme negali atskirti smegenų reakcijos į emocinį stresą ir fizinį alkį, nes abu šie reiškiniai gali sukelti panašias neuromediatorių, tokių kaip dopaminas ir serotoninas, kaskadas, sukeliančias fiziologinį potraukį, kuris yra svarbesnis už racionalų mąstymą.
Kultūrinės sąlygos ir jų įtaka emocinio valgymo įpročiams
Kultūrinės tradicijos ir visuomenės normos iš esmės lemia emocinio valgymo elgseną įvairiose pasaulio populiacijose. Visuomenėse, kuriose švenčiama su maistu, dažnai sukuriamos nesąmoningos asociacijos tarp emocinio komforto ir vartojimo.
Tyrimai rodo, kad kultūrose, kuriose akcentuojamas bendras valgymas ir į maistą orientuotos šventės, dažniau valgoma kaip emocinio streso įveikimo mechanizmas.
Žiniasklaidos pranešimai dar labiau sustiprina šiuos modelius per reklamą, kurioje maistas siejamas su laime, palengvėjimu ir atlygiu. Daugelis kultūrų netyčia moko vaikus naudoti maistą kaip emocinę valiutą– už gerą elgesį ar paguodą po sužeidimų siūlomi skanėstai – ir taip sukuria nervinius kelius, kurie išlieka ir suaugus.
Šios sąlyginės reakcijos tampa ypač problemiškos aplinkoje, kurioje lengvai prieinamas labai skanus ir kaloringas maistas, todėl susidaro puiki kultūrinio programavimo ir biologinio pažeidžiamumo audra, į kurią psichologai turi atkreipti dėmesį gydydami emocinio valgymo sutrikimus.
Ciklo nutraukimas: Atkurti emocinį sąmoningumą, susijusį su maistu.
Kaip po daugelio metų sąlygotų reakcijų pradėti atsieti emocijas nuo valgymo elgesio? Šiam procesui reikia sistemingai persitvarkyti savo santykį su maistu pasitelkiant sąmoningo įsisąmoninimo praktiką.
Tyrėjai siūlo taikyti trijų etapų metodą: identifikavimas, nutraukimas ir pakeitimas.
Pirma, žmonės turi išmokti atpažinti emocinius dirgiklius, kurie skiriasi nuo fiziologinių alkio signalų. Maisto dienoraščiai, kuriuose fiksuojamas vartojimas ir emocinės būsenos, yra vertingi atpažįstant modelius.
Toliau seka gyvybiškai svarbus nutraukimo etapas – sąmoninga pauzė tarp veiksnio ir reakcijos. Taip sukuriama erdvė sąmoningam pasirinkimui, o ne automatiniam elgesiui.
Galiausiai, kuriant alternatyvius emocijų reguliavimo mechanizmus, kurie nesusiję su maistu, galima pasiekti tvarių pokyčių. Meditacija, fizinis aktyvumas ir socialiniai ryšiai suteikia sveikesnius emocinio apdorojimo būdus, o nerviniai takai palaipsniui persitvarko į labiau subalansuotą valgymo elgseną.
Atvejų tyrimai: Kai atotrūkio šalinimas sukuria proveržio rezultatus
Išnagrinėjus realias intervencijas, paaiškėjo įtikinamų įrodymų apie permainingus rezultatus, kai asmenys susiduria su savo emocinio valgymo įpročiais.
Klinikiniai psichologai aprašo atvejus, kai klientai, nustatę konkrečius emocinius dirgiklius, nesusijusius su tikru alkiu, pasiekė didelių laimėjimų.
Viename tyrime aprašyta 42 metų moteris, kuri, išmokusi atskirti nerimą nuo fizinio alkio, 87 proc. sumažino persivalgymo epizodus.
Taip pat grupinės terapijos programa, kurioje dalyvavo 24 dalyviai, parodė, kad praėjus šešiems mėnesiams po gydymo 71 % dalyvių išlaikė sveikesnius mitybos įpročius, kai daugiausia dėmesio buvo skiriama ne tik mitybos apribojimams, bet ir emocinio sąmoningumo technikoms.
Šių rezultatų pasiekta dėl to, kad atkreiptas dėmesys į esminį emocinių būsenų ir mitybos elgsenos neatitikimą.
Kai klientai įgyja įgūdžių atpažinti emocijas ir automatiškai nesiimti maisto, jie ne tik pagerina valgymo įpročius, bet ir emocinį reguliavimą įvairiose gyvenimo srityse.
Praktinės priemonės, padedančios įveikti emocijų ir mitybos atotrūkį
Tvariems emocinio valgymo įpročių pokyčiams įgyvendinti reikalingos praktinės, įrodymais pagrįstos priemonės, kurios padėtų sumažinti atotrūkį tarp psichologinių poreikių ir mitybos įpročių.
Tarp veiksmingų metodų yra sąmoningumu pagrįsti valgymo sąmoningumo mokymai (angl. mindfulness-based eating awareness training, MB-EAT), kurie moko atpažinti fizinius ir emocinius alkio signalus per struktūruotą meditaciją.
Emocijų reguliavimo metodai, pavyzdžiui, HALT metodas (nustatymas, ar esi alkanas, piktas, vienišas ar pavargęs), padeda atskirti emocinius dirgiklius nuo tikrų mitybos poreikių.
Maisto ir nuotaikų dienoraščio rašymas padeda nustatyti vartojimo įpročių ir emocinių būsenų sąsajas, o priėmimo ir įsipareigojimo terapija (angl. acceptance and commitment therapy, ACT) padeda žmonėms išsiugdyti psichologinį lankstumą renkantis maistą.
Šios intervencinės priemonės veiksmingiausios, kai jos įtraukiamos į išsamų gydymo planą, kuriame sprendžiamos ir psichologinės priežastys, ir mitybos mokymas, o ne emocinis valgymas traktuojamas tik kaip valios ar disciplinos problema.
