Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad sportas neabejotinai naudingas psichikos sveikatai, tikrinamas naujausiais tyrimais. Nors sportas tradiciškai laikomas draugystės ir fizinio sveikatingumo priemone, jis taip pat gali kelti stresą, nerimą ir izoliaciją. Varžybinis sporto pobūdis ir perdegimo rizika gali sustiprinti šias neigiamas emocijas. Šie nauji įrodymai kvestionuoja ilgą laiką vyravusį požiūrį į sportą kaip į visuotinį psichikos gėrį ir skatina iš naujo įvertinti jo tikrąjį psichologinį poveikį.
Tradicinis požiūris į sportą ir psichikos sveikatą
Tradiciškai sportas laikomas naudingu psichikos sveikatai, daugiausia dėl to, kad jis suteikia struktūrizuotą fizinį aktyvumą, socialinę sąveiką ir pasitenkinimo jausmą.
Ekspertai teigia, kad sportas gali padidinti nuotaiką gerinančių endorfinų kiekį, sumažinti stresą ir sustiprinti bendruomeniškumo jausmą. Pasirodo, kad bičiulystė – tai ne tik gražus žodis, bet ir realus dalykas! Tiems, kurie nori bendrauti kvėpuojančiuose audiniuose ir nepatogiai pliaukštelėti per petį, sportas suteikia struktūrizuotą aplinką, palankią ryšiams užmegzti.
Be to, treniruočių disciplina ir tikslų siekimas gali padidinti savivertę ir suteikti malonų išsivadavimą iš gyvenimo monotonijos. Tačiau kyla klausimas, ar tradicinis požiūris nepamiršo kokių nors klastingų trūkumų, slypinčių už šių puikiai suderintų marškinėlių.
Nauji tyrimai meta iššūkį status quo
Nors tradicinis požiūris į sportą, kaip į psichikos sveikatą stiprinančią priemonę, tebėra paplitęs, nauji tyrimai rodo galimus trūkumus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, neseniai atliktame tyrime nustatyta, kad sportininkai gali patirti padidėjusį nerimą, panašų į jausmą žiūrint siaubo filmą tamsoje.
Mokslininkai pastebėjo, kad sportuojant gali padidėti streso lygis ir, paradoksalu, atsirasti izoliacijos jausmas– ironiška komandinei veiklai. Be to, traumos, tarsi nekviesti vakarėlio svečiai, gali smarkiai paveikti psichinę savijautą.
Nors teigiama, kad sportas skatina atsparumą, įrodymai rodo, kad nuolatinis fizinis krūvis gali būti panašesnis į ilgą, varginantį maratoną, o ne į sprintą laimės link. Atliekant tyrimus paaiškėjo, kad psichologinis sporto poveikis yra sudėtingas, tarsi IKEA baldų surinkimas be instrukcijų.
Varžybų spaudimas ir jo psichologinis poveikis
Didelis varžybų spaudimas yra dviašmenis kardas sporto psichologijos srityje. Viena vertus, jis lavina sportininkų įgūdžius, kita vertus, jis gali išrausti gilius psichologinius urvus.
Tyrimai rodo, kad nors varžybinis užsidegimas skatina drausmę ir atsparumą, jis taip pat gali sukelti nerimo lygį, prilygstantį katės nerimui kambaryje, pilname supamųjų kėdžių. Tyrėjai nustatė, kad nuolatinis reikalavimas pasiekti geresnių rezultatų gali sukelti stresą, nepasitikėjimą savimi ir nuotaikų svyravimus.
Sąvoka „užspringimas spaudimu” nėra tik komedijinis tropas – tai daugelio sportininkų realybė. Tiesą sakant, lenktynės į viršūnę kartais gali priminti žiurkėno ratą – daug pastangų, mažai pažangos.
Todėl šio spaudimo supratimas yra gyvybiškai svarbus sveikesnei sporto aplinkai.
Suprasti sportininkų perdegimo riziką
Siekiant sportininkų meistriškumo, perdegimo rizika yra svarbi problema, kurią reikia atidžiai išnagrinėti. Perdegimas, lėtinis fizinis ir psichinis išsekimas, yra toks pat sveikintinas reiškinys kaip blogas teisėjo sprendimas. Tyrimai rodo, kad sportininkai, patiriantys perdegimą, gali patirti sumažėjusį darbingumą, emocinį atsitraukimą ir vis didesnį norą iškeisti sportbačius į šlepetes. Tyrimai rodo, kad perdegimą lemia ilgalaikis stresas, dideli lūkesčiai ir nesibaigiantys treniruočių tvarkaraščiai– kokteilis, stipresnis už energetinį gėrimą. Nors kai kurie teigia, kad pergalės jaudulys nusveria šiuos pavojus, įrodymai rodo ką kita. Sprendžiant perdegimo problemą reikia subalansuoti treniruotes ir atsigavimą, kad sportininkai nebūtų perkepti kaip Padėkos dienos kalakutas.
Sporto poveikis savigarbai ir identitetui
Sportininkams gresiant perdegimui, išryškėja dar vienas ne mažiau svarbus aspektas: sporto poveikis savigarbai ir tapatybei.
Tyrimai rodo, kad nors įmušti įvarčiai gali pakelti savivertę, tačiau praleistas įvartis gali sukelti futbolo aikštės dydžio tapatybės krizę. Sportininkai dažnai susieja savo savivertę su rezultatais, todėl jų ego išpučiama ir išpučiama.
Vieniems rūbinė tampa savęs atradimo šventove, kitiems – egzistencinės baimės virykle. Tyrimai rodo, kad dalyvavimas sporte gali skatinti stiprų tapatybės ir bendruomenės jausmą, tačiau kai žaidimas baigiasi, gali išnykti ir savojo „aš” jausmas.
Iš esmės sportas gali būti dviašmenis kardas – vieną dieną jis didina pasitikėjimą savimi, o kitą dieną jį nupjauna kaip blogą kirpimą.
Permąstyti sporto vaidmenį psichinei gerovei
Kaip sportas galėtų tapti psichinės gerovės gerinimo priemone? Norint pagerinti psichikos sveikatą, sportas gali būti pertvarkytas – mažiau spaudimo, daugiau malonumo.
Tyrimai rodo, kad svarbiausia būtų varžymąsi pertvarkyti į žaidimą bendradarbiaujant. Įsivaizduokite futbolo rungtynes, kuriose pelnyti įvartį yra mažiau svarbu nei juoktis iš komandos draugo interpretuojamo šokio po praleisto įvarčio.
Įrodymai rodo, kad humoras ir socialinis bendravimas sporto aplinkoje gali padidinti serotonino, galbūt mėgstamiausio smegenų kokteilio, kiekį. Be to, reguliariai mankštinantis išsiskiria endorfinų, šių mažų nuotaiką gerinančių nindzių.
Tačiau dėmesį reikėtų sutelkti ne į laimėjimą bet kokia kaina, o į džiaugsmo ir draugystės skatinimą. Pagal šį pakeistą modelį sportas tampa ne tik fizinio meistriškumo, bet ir psichinės sveikatos puoselėjimo priemone, tačiau nepamirštama ir linksmybių.
