Taip, galite būti per daug sveiki, kai sveikatingumo elgsena tampa įkyri ir duoda priešingą rezultatą. Požymiai: savivertės susiejimas su dietos laikymusi, kaltės jausmas dėl nedidelių nukrypimų ir socialinė izoliacija dėl griežtos praktikos.
Šis „sveikatos perfekcionizmas” dažnai sukelia ortoreksiją, pervargimo sindromą ir padidėjusį streso hormonų kiekį – ironiška, kad tai kenkia jūsų gerovei.
Tyrimai rodo, kad saikingas ir lankstus požiūris duoda geresnių ilgalaikių rezultatų nei griežtas režimas. Sveikiausias kelias – tai pusiausvyra tarp fizinio optimizavimo ir gyvenimo kokybės.
Kada sveikatos manija tampa žalinga
Nors optimalios sveikatos siekis paprastai laikomas teigiamu reiškiniu, perėjimas nuo sveikų įpročių prie patologinio susižavėjimo dažnai vyksta palaipsniui ir neatpažįstamai. Galite pastebėti įspėjamuosius ženklus, kai sveikas elgesys pradeda kelti ne gerovę, o nerimą. Nervinė ortoreksija, kuriai būdingas nesveikas prisirišimas prie „gryno” valgymo, yra šio paradokso pavyzdys.
Į nesveiką teritoriją galite patekti tada, kai:
- Jūsų savivertė tampa priklausoma nuo sveikatos režimo laikymosi
- jaučiate didelę kaltę dėl nedidelių mitybos nukrypimų
- Dėl griežtos sveikatos praktikos didėja socialinė izoliacija
- Nepaisant „sveikos” elgsenos, blogėja fizinė sveikata
- sprendimus dėl maisto ar fizinio aktyvumo nuolat lydi nerimas
Psichologinė sveikatos perfekcionizmo kaina dažnai viršija fiziologinę naudą. Įrodymai rodo, kad psichologinis lankstumas, susijęs su sveikatos praktika, lemia geresnius ilgalaikius rezultatus nei griežtas idealizuotų standartų laikymasis.
Ekstremalių sveikatingumo siekių psichologija
Supratimas, kas skatina žmones elgtis ekstremaliai sveikai, atskleidžia svarbius psichologinius mechanizmus, kuriais grindžiama sveikatos manija. Šių tendencijų pagrindas dažnai būna perfekcionizmas, kai nerealūs standartai sukuria nuolatinį suvokiamo netinkamumo ciklą.
Tyrimai rodo, kad ekstremalūs sveikatingumo siekiai dažnai kyla dėl nerimo valdymo, kai griežti sveikatos protokolai suteikia kontrolės iliuziją neapibrėžtame pasaulyje. Iš esmės konkrečiais veiksmais bandote sumažinti egzistencines baimes.
Tapatybės formavimasis taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį. Kai savo savimonę grindžiate sveikatos praktika, nukrypimas nuo jos sukelia didelį kognityvinį disonansą. Tai paaiškina, kodėl daugelis žmonių, nepaisydami neigiamų pasekmių, negali sušvelninti savo elgesio.
Socialinis pastiprinimas dar labiau įtvirtina šiuos modelius, nes sveikatingumo bendruomenės gali netyčia patvirtinti ir normalizuoti ekstremalų elgesį per teigiamą grįžtamąjį ryšį ir grupės identitetą.
Perfekcionistinės sveikatos elgsenos fizinės pasekmės
Nepaisant ketinimų maksimaliai pagerinti sveikatą, perfekcionistinė sveikatingumo elgsena dažnai sukelia paradoksalias fiziologines pasekmes, kurios kenkia pačiai gerovei, kurią siekiama pagerinti. Kai laikotės ekstremalių treniruočių, griežtų dietų ar įkyriai sekate savo sveikatą, jūsų kūnas dažnai reaguoja į stresą priešingomis reakcijomis.
- Pervargimo sindromas pasireiškia sumažėjusiu darbingumu, hormonų pusiausvyros sutrikimais ir sutrikusia imuninės sistemos veikla.
- Ortoreksija – patologinis susitelkimas į „švarią mitybą” – dažnai sukelia mitybos trūkumą ir virškinimo trakto sutrikimus.
- Per didelis fizinio pasirengimo stebėjimas gali padidinti kortizolio kiekį, sutrikdyti miego struktūrą ir sukelti širdies ir kraujagyslių sistemos apkrovą.
Tyrimai rodo, kad saikingumas paprastai duoda geresnius fiziologinius rezultatus, palyginti su kraštutiniais metodais. Kad jūsų organizmas veiktų optimaliai, jam reikia atsigavimo laikotarpių, mitybos lankstumo ir psichologinės laisvės nuo nuolatinio rūpinimosi sveikata. Klinikiniai duomenys rodo, kad sveikatos perfekcionizmas galiausiai sukuria fiziologines būkles, kurių siekiama išvengti.
Pusiausvyros ieškojimas: Vidurio kelias į gerovę
Kaip rodo perfekcionistinės sveikatos elgsenos tyrimai, norint pasiekti tikrą gerovę, reikia rasti tvarų vidurio kelią tarp nepakankamos sveikatos praktikos ir įkyraus optimizavimo.
Šis subalansuotas požiūris reiškia, kad reikia išsikelti realius, individualius poreikius atitinkančius sveikatos tikslus, o ne savavališkus idealus. Tylka ir Kroon Van Diest (2013) tyrimai rodo, kad intuityvus valgymas – reagavimas į organizmo alkio ir sotumo signalus – lemia geresnius psichologinius rezultatus nei griežta mitybos kontrolė. Panašiai ir vidutinio intensyvumo fiziniai pratimai (150-300 minučių per savaitę) teikia optimalią naudą širdies ir kraujagyslių sistemai be pervargimo rizikos.
„Pakankamai geros” sveikatos praktikos koncepciją patvirtina ilgalaikiai duomenys, rodantys, kad nuoseklus saikingas elgesys lemia geresnius ilgalaikius rezultatus nei cikliški kraštutinumai. Tikėtina, kad geresnę savijautą patirsite pasirinkę lanksčias sveikatos procedūras, pritaikytas prie natūralių gyvenimo svyravimų, užuot bet kokia kaina siekę tobulumo.
Griežtos sveikatos rutinos socialinis poveikis
Nors optimalios sveikatos siekis iš esmės atrodo teigiamas, griežta sveikatos rutina gali smarkiai sutrikdyti socialinį funkcionavimą ir tarpasmeninius santykius. Dažnai teks atsisakyti kvietimų į bendravimą, kurie nesiderina su treniruočių tvarkaraščiu ar mitybos apribojimais, todėl galite atsiriboti nuo reikšmingų ryšių. Tyrimai rodo, kad ekstremali sveikatos elgsena gali sukelti tarpasmeninę įtampą, kai dėl jūsų gyvenimo būdo pasirinkimo netiesiogiai vertinami kitų įpročiai.
- Socialinis pasitraukimas dažnai pasireiškia, kai sveikatingumo įpročiams teikiama pirmenybė prieš susibūrimus, kurių metu valgoma ar vartojamas alkoholis.
- Santykiai gali nukentėti, kai įsipareigojimai sportuoti nuolat išstumia kokybišką laiką su partneriais ar šeima.
- dinamika darbe gali pablogėti, kai griežti valgymo įpročiai neleidžia dalyvauti komandos pietų ar švenčių renginiuose.
Į šį poveikį reikėtų atsižvelgti vertinant tikrąjį griežtų sveikatos režimų sąnaudų ir naudos santykį, nes pats socialinis ryšys yra labai svarbus ilgalaikės gerovės veiksnys.
Iš naujo apibrėžti sveikatą: Gyvenimo kokybė, o ne griežtos taisyklės
Siekiant labiau subalansuoto požiūrio į sveikatą, būtina išnagrinėti, kaip griežtos taisyklės gali pakenkti bendrai gerovei. Gyvenimo kokybės rodikliai – psichologinis pasitenkinimas, socialinis ryšys ir kasdienis džiaugsmas – turi būti vertinami lygiaverčiai su fiziologiniais rodikliais.
Tyrimai rodo, kad pernelyg didelis sveikatos optimizavimas dažnai duoda mažėjančią grąžą. Geriau nustatyti savo asmeninę sveikatos pusiausvyrą, o ne siekti idealizuotų standartų. Tai reiškia, kad kartais pasitaikantys nukrypimai nuo optimalios elgsenos nėra nesėkmės, o natūralūs tvaraus požiūrio pokyčiai.
Apsvarstykite galimybę taikyti 80/20 principą: didžiąją laiko dalį laikykitės pagrindinių sveikatos praktikos principų, tačiau palikite lankstumo galimybę. Įrodymai rodo, kad nuosaikus požiūris lemia geresnį ilgalaikį laikymąsi nei perfekcionistinis režimas. Jūsų sveikatos apibrėžimas turėtų apimti psichinę ramybę, socialinį pasitenkinimą ir pasitenkinimą gyvenimu, o ne tik biologinį optimizavimą. Sveikata yra tam, kad tarnautų jūsų gyvenimui, o ne tam, kad taptų vieninteliu jo tikslu.
