Mokslininkai patvirtino, kad kelis kartus virinant vandenį negalima jo paversti „negyvu”. Šis paplitęs mitas neturi mokslinio pagrindo, nes virinimas tik pakeičia fazę iš skysčio į dujas, nekeisdamas vandens molekulinės struktūros ar cheminių savybių.
Nors pakartotinis virimas gali šiek tiek sumažinti ištirpusio deguonies kiekį ir sukoncentruoti mineralus kietame vandenyje, šie pokyčiai neturi įtakos vandens saugumui ar naudingoms savybėms įprastai naudojant vandenį buityje. Išnagrinėjus cheminę sudėtį galima sužinoti įdomių dalykų apie šią svarbią molekulę.
Mokslas apie vandens virimą: Pagrindinės chemijos žinios apie vandens virimo būdą
Kai standartiniame atmosferos slėgyje vanduo pasiekia 100 °C virimo temperatūrą, jo molekulės įgyja pakankamai kinetinės energijos, kad įveiktų vandenilinius ryšius, laikančius jas kartu skystoje formoje. Dėl to vandens molekulės iš skystos būsenos pereina į dujinę, todėl susidaro matomi garai ir burbuliukai.
Pastebėsite, kad vykstant šiam fazės pokyčiui temperatūra išlieka pastovi, o energija ir toliau absorbuojama. Tai vadinama slaptąja garavimo šiluma. Šis procesas nekeičia vandens molekulinės struktūros (H₂O) ir pagrindinių cheminių savybių. Kiekviena vandens molekulė išlaiko kovalentinius ryšius tarp dviejų vandenilio atomų ir vieno deguonies atomo.
Verdant taip pat galima pašalinti ištirpusias dujas ir kai kuriuos lakiuosius junginius, tačiau tai nepakeičia esminės vandens molekulinės sudėties ir jo gebėjimo tirpinti medžiagas.
Dažniausiai pasitaikantys mitai ir klaidingi įsitikinimai apie pervirintą vandenį
Socialinėje žiniasklaidoje ir sveikatingumo bendruomenėse plačiai paplitę keli nuolatiniai mitai apie pervirintą vandenį, nors jie neturi mokslinio pagrindo. Dažnai tenka susidurti su teiginiais, kad pervirintas vanduo tampa „negyvas” arba visiškai netenka deguonies, todėl yra kenksmingas vartoti.
Kita plačiai paplitusi klaidinga nuomonė yra ta, kad pervirinant pavojingus junginius, pvz., nitratus ir arseną, koncentruojasi toksiški junginiai. Tiesa, kad virinimas gali sukoncentruoti tam tikrus mineralus dėl garavimo, tačiau, norint, kad vandens sudėtis labai pasikeistų, jį reikia virinti ilgesnį laiką. Panašiai nepagrįsta ir nuomonė, kad pervirintame vandenyje susidaro kancerogeninių junginių.
Taip pat galima rasti teiginių apie tai, kad virintas vanduo keičia savo molekulinę struktūrą, tačiau vandens molekulės (H2O) išlieka chemiškai stabilios per daugybę virimo ciklų esant normaliam atmosferos slėgiui.
Daug kartų virinto vandens poveikis sveikatai ir saugai
Žvelgiant iš mokslinės perspektyvos, įprastomis aplinkybėmis daugkartinis vandens virinimas kelia minimalų pavojų sveikatai. Pagrindinės priežastys yra susijusios su mineralinių medžiagų koncentracijos ir ištirpusių dujų pokyčiais, vykstančiais per pakartotinius kaitinimo ciklus.
Pervirinant vandenį reikia žinoti šiuos pagrindinius mokslinius veiksnius:
- Kietame vandenyje esantys koncentruoti mineralai gali sudaryti nuosėdas po daugkartinio virinimo, o tai gali padidinti kalcio ir magnio karbonatų poveikį.
- Ištirpusio deguonies kiekis mažėja su kiekvienu virimo ciklu, nors tai neturi įtakos vandens saugumui ar maistinei vertei.
- Jei šaltinio vandenyje yra lakiųjų organinių junginių arba nitratų, pakartotinis virinimas gali padidinti šių medžiagų koncentraciją.
Nors į šiuos veiksnius verta atsižvelgti, jie paprastai nesiekia susirūpinimą keliančio lygio išvalytame savivaldybių tiekiamame vandenyje įprastomis buitinio naudojimo sąlygomis.
Ekspertų tyrimai ir moksliniai įrodymai apie vandens perkošimą
Mokslinėje literatūroje ir recenzuojamuose moksliniuose tyrimuose nuolat įrodinėjama, kad pakartotinis vandens virinimas nesukuria „negyvo” ar kenksmingo vandens. Svarbiausiose mokslinių tyrimų institucijose, įskaitant Lydso universitetą ir Masačusetso technologijos institutą, atlikti tyrimai patvirtina, kad daugkartiniai virimo ciklai iš esmės nekeičia vandens molekulinės struktūros ar jo biologinių savybių.
Nustatysite, kad pagrindiniai pervirinto vandens pokyčiai yra susiję su ištirpusių dujų kiekiu ir mineralinių medžiagų koncentracija. Žurnale „Journal of Chemical Physics” paskelbti tyrimai rodo, kad pakartotinai virinant dėl garavimo gali padidėti ištirpusių mineralų koncentracija, tačiau dėl to vanduo netampa pavojingas. Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimai rodo, kad bet kokie juntami skonio ar tekstūros pokyčiai nesusiję su sumažėjusiu saugumu ar „negyvumu”. Tiesą sakant, labiau tikėtina, kad su vandens kokybės problemomis susidursite dėl užterštų šaltinių nei dėl švaraus vandens pervirinimo.
[Jokių pakeitimų neprireikė, nes tekste nėra amerikietiškų metrinių vienetų, kuriuos reikėtų perskaičiuoti.]Geriausia vandens virimo praktika kasdieniame gyvenime
Nors vandens virimas gali atrodyti paprasta užduotis, tinkamų metodų taikymas užtikrina ir saugumą, ir puikius rezultatus. Pamatysite, kad nustatytų protokolų laikymasis padeda išlaikyti vandens kokybę ir išvengti galimo užteršimo šildymo proceso metu.
- Pradėkite nuo šviežio, šalto vandentiekio vandens, o ne nuo anksčiau pašildyto, nes tai patvirtina optimalų ištirpusio deguonies kiekį ir sumažina galimai kenksmingų medžiagų koncentraciją.
- Naudokite tinkamus indus, pagamintus iš nerūdijančiojo plieno ar kitų nereaktyvių medžiagų, ir patikrinkite, ar jūsų indo tūris yra bent 25 % didesnis už verdamo vandens kiekį.
- Jei vandenį verdate gėrimui, jūros lygyje leiskite jam užvirti bent vieną minutę ir pridėkite papildomą minutę kas 305 metrus aukščio, kad veiksmingai pašalintumėte ligų sukėlėjus.
