Ar gali būti, kad mūsų veidas atskleidžia daugiau nei nuovargį ar stresą? Naujausi moksliniai tyrimai rodo – tam tikri išoriniai bruožai, kuriuos dažnai laikome tik estetiniais trūkumais ar natūraliu senėjimu, gali būti daug rimtesnių sveikatos problemų pranašai. Kai kurie šių požymių netgi siejami su didesne ankstyvos mirties rizika.
Šis teiginys ne paremtas spėlionėmis, o rimtais ilgalaikiais stebėjimais ir tyrimais, atliktais įvairiose šalyse, įskaitant JAV, Pietų Korėją ir Skandinaviją. Mokslininkai analizavo veido bruožų ir sveikatos būklės sąsajas, ieškodami išorinių ženklų, kurie galėtų padėti nustatyti pavojų dar prieš pasirodant vidaus simptomams. Tyrimų rezultatai skatina atidžiau pažvelgti į save ir į tai, ką matome veidrodyje.
Raukšlės ne tik apie amžių
Moksliniai tyrimai atskleidė ryšį tarp giluminių kaktos raukšlių ir padidėjusios širdies bei kraujagyslių ligų rizikos. Tai ne tas pats, kas natūralus odos senėjimas – kalbama apie gilesnes, aiškiai matomas horizontalias linijas, kurios atsiranda net ir jauniems žmonėms. Vienas iš Prancūzijoje atliktų tyrimų parodė, kad asmenys su ryškiai išreikštomis kaktos raukšlėmis turėjo kelis kartus didesnę riziką mirti nuo širdies ligų, lyginant su tais, kurių kaktos buvo lygios.
Mokslininkų teigimu, šis reiškinys gali būti susijęs su arterijų standėjimu ir mikro kraujotakos sutrikimais, kurie paveikia ir odos būklę. Kitaip tariant, tai, kas vyksta viduje, dažnai pirmiausia pasimato paviršiuje.
Veido spalva – indikatorius deguonies stygiaus
Odą kartais įpratome vertinti kaip estetikos objektą: skaisti reiškia sveika, blyški – tiesiog pavargusi. Tačiau iš tiesų, spalvos pakitimai gali būti vienas iš labiausiai ignoruojamų signalų. Lėtinis blyškumas gali rodyti anemiją arba prastą kraujotaką. Melsvas atspalvis aplink lūpas ar akis dažnai pasireiškia esant deguonies trūkumui, o tai jau – labai rimtas įspėjimas.
Deguonies trūkumas organizme ilgainiui pažeidžia audinius, lėtina medžiagų apykaitą, silpnina imunitetą, o tai reikšmingai didina įvairių ligų – nuo infekcijų iki onkologinių susirgimų – išsivystymo riziką.
Akių baltymai, kurie išduoda daugiau nei nemigą
Jei akių baltymai nuolat paraudę ar pageltę, tai gali būti daug svarbesnis požymis nei paprastas nuovargis. Paraudusios akys dažnai rodo ilgalaikį uždegimą, kuris organizme vyksta lėtai, bet nuolat. Toks „tylus“ uždegimas (angl. silent inflammation) jau seniai įvardijamas kaip vienas iš pagrindinių lėtinių ligų – širdies, diabeto, vėžio – vystymosi mechanizmų.
Dar pavojingesnis signalas – pageltę akių baltymai. Tai gali būti kepenų veiklos sutrikimų, tulžies latakų problemų ar net hepatito požymis. Ankstyvas šių požymių pastebėjimas gali išgelbėti gyvybę, nes kepenų ligos dažnai pasireiškia labai vėlai.
Lūpų pokyčiai ir sausėjimas – dehidratacija ar hormonų signalas?
Sausos, suskilinėjusios lūpos dažnai priskiriamos netinkamai oro drėgmei arba per mažam vandens vartojimui. Tačiau kai kurios tyrimų analizės rodo, kad ilgalaikis lūpų sausumas gali signalizuoti ir apie hormoninius sutrikimus, ypač skydliaukės arba antinksčių veiklos disbalansą.
Suskilimų kampučiuose nereikėtų ignoruoti – tai dažnai susiję su B grupės vitaminų, ypač B2 (riboflavino), trūkumu, kuris ilgainiui veikia ir širdies sveikatą bei bendrą energijos lygį. Be to, šie trūkumai mažina organizmo atsparumą infekcijoms ir pagreitina biologinį senėjimą.
Plonėjantis veidas ar smulkėjantis smakras – kūno masės mažėjimo pranašai?
Jeigu žmogus netenka veido apimties, nors svoris bendrai nesikeičia, tai gali būti ženklas apie raumenų masės nykimą – sarkopeniją. Tai natūralus procesas senstant, bet jei prasideda per anksti ar vyksta greitai, jis signalizuoja apie organizmo „katabolinę“ būklę, kai kūnas ima naudoti savo resursus, nes trūksta statybinių medžiagų.
Šis procesas ne tik susijęs su fiziniu silpnumu, bet ir su padidėjusia rizika įvairioms ligoms, ypač onkologinėms ir infekcinėms. Kuo greičiau nustatomas šis pokytis, tuo didesnė tikimybė sustabdyti nepageidaujamą procesą tinkamu gydymu ar mitybos korekcijomis.
Ką daryti, jei atpažįstate bent vieną požymį?
Svarbiausias žingsnis – netylėti ir neignoruoti. Nors nė vienas iš šių požymių savaime nereiškia nei ligos, nei grėsmės gyvybei, jie tampa reikšmingi tada, kai pasireiškia kartu arba išlieka ilgą laiką.
Būtina pasitarti su gydytoju – šeimos gydytoju, dermatologu, kardiologu ar endokrinologu, priklausomai nuo pastebėto simptomo. Taip pat svarbu atlikti kraujo tyrimus, kuriuose matomas uždegiminis fonas (CRB, ESR), vitaminų ir hormonų lygis, kepenų bei inkstų rodikliai.
