Naujausi neurologiniai tyrimai pakeitė įprastą supratimą apie lėtinį nugaros skausmą. Tyrimai rodo, kad nuolatinį skausmą dažnai sukelia neurologinės adaptacijos, o ne nuolatinis audinių pažeidimas. Smegenyse dėl centrinės sensibilizacijos susiformuoja „skausmo atmintis”, dėl kurios diskomfortas išlieka dar ilgai po fizinio gijimo. Tai paaiškina, kodėl magnetinio rezonanso tyrimo rezultatai dažnai rodo panašius stuburo pakitimus tiek simptominiams, tiek besimptomiams asmenims. Šie atradimai meta iššūkį tradicinėms gydymo paradigmoms, orientuotoms tik į struktūrines korekcijas, ir nurodo veiksmingesnes neuroplastiškumu pagrįstas intervencijas.
Perversmą sukėlęs atradimas apie skausmo sensibilizaciją
Nors nugaros skausmas tyrinėjamas jau ne vieną dešimtmetį, skausmo sensibilizacijos atradimas reiškia paradigminį pokytį suprantant lėtinio skausmo mechanizmus. Šis neurologinis reiškinys susijęs su skausmo signalų sustiprėjimu centrinėje nervų sistemoje, todėl pacientai jaučia padidėjusį jautrumą tiek skausmingiems, tiek neskausmingiems dirgikliams.
Žymiausių skausmo institutų tyrimai parodė, kad ilgai trunkantis skausmas gali iš esmės pakeisti nervų takus ir nervų sistemoje sukurti „skausmo atmintį”. Šie pokyčiai vyksta keliais lygmenimis – nugaros smegenų, smegenų kamieno ir žievės srityse, todėl specialistai juos vadina „centrine sensibilizacija”.
Skirtingai nuo tradicinių modelių, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama tik struktūriniams pažeidimams, šis atradimas paaiškina, kodėl daugelis pacientų ir toliau jaučia skausmą, nors audiniai nėra pažeisti. Tai labai reikšminga: veiksmingam gydymui gali prireikti atkreipti dėmesį į šiuos neuroplastinius pokyčius, o ne vien į pirminį skausmo šaltinį.
Kaip jūsų smegenys įtvirtina nugaros skausmą po išgijimo
Skausmo sensibilizacijos sąvoka įtikinamai paaiškina vieną iš labiausiai gluminančių nugaros skausmo aspektų: kodėl skausmas išlieka ilgai po to, kai audiniai užgyja. Mokslininkai nustatė neuroplastinius pokyčius tiek periferinėje, tiek centrinėje nervų sistemoje, kurie iš esmės keičia skausmo apdorojimą.
Po pirminio sužalojimo smegenyse gali susiformuoti „skausmo atmintis”, kuri ir toliau generuoja skausmo signalus nepriklausomai nuo audinių pažeidimo. Šis neurologinis reiškinys susijęs su hiperaktyviais skausmo keliais, sumažėjusiu skausmo slopinimu ir struktūriniais skausmo apdorojimo regionų pokyčiais.
Funkciniai magnetinio rezonanso tyrimai atskleidžia, kad lėtiniu nugaros skausmu sergantiems pacientams būdingi pakitę smegenų veiklos modeliai, ypač limbinėje sistemoje ir prefrontalinėje žievėje. Šis savaime pasikartojantis ciklas paaiškina, kodėl įprastiniai gydymo būdai, skirti tik struktūrinėms problemoms spręsti, dažnai būna nesėkmingi.
Šiuolaikinis mokslas apie skausmą rodo, kad ilgalaikiam palengvėjimui gali prireikti pertvarkyti šiuos nervinius kelius taikant tikslines kognityvines ir fizines intervencijas.
Kodėl tradiciniai nugaros skausmo gydymo būdai dažnai nepasiteisina
Nepaisant dešimtmečius trukusios medicinos pažangos, tradiciniai nugaros skausmo gydymo būdai pasižymi stebėtinai prastais ilgalaikiais rezultatais, o sėkmės rodikliai lėtiniais atvejais dažnai nesiekia 30 %.
Šią nesėkmę daugiausia lemia simptomų, o ne neurologinių mechanizmų šalinimas.
Įprastiniais būdais gydant paprastai daugiausia dėmesio skiriama struktūriniams pakitimams – išvaržytiems diskams, degeneraciniams pakitimams ar raumenų disbalansui, tačiau neatsižvelgiama į smegenų vaidmenį skausmui išlikti.
Tyrimai rodo, kad struktūriniai vaizdavimo tyrimų rezultatai dažnai prastai koreliuoja su simptomų sunkumu, todėl intervencijos, nukreiptos į šiuos rezultatus, dažnai nuvilia.
Be to, pasyvios priemonės, tokios kaip masažas, ultragarsas ir elektrostimuliacija, suteikia tik laikiną palengvėjimą, nespręsdamos netinkamo skausmo apdorojimo problemos.
Taikant standartizuotą gydymą neatsižvelgiama į individualius skausmo mechanizmus, psichologinius veiksnius ir nervų sistemos jautrumą.
Toks universalus požiūris įtvirtina gydymo ciklus, kurie nepadeda nutraukti nusistovėjusių skausmo kelių, todėl pacientai lieka įkalinti pasikartojančiuose skausmo modeliuose.
Nauji tyrimai meta iššūkį tradicinei medicinos išminčiai
Naujausi neurologijos mokslo pasiekimai iš esmės pakeitė mūsų supratimą apie lėtinį nugaros skausmą, atskleisdami, kad jis visų pirma yra neurologinė, o ne struktūrinė liga.
Žurnale „Journal of Neuroscience” paskelbti tyrimai rodo, kad nuolatinis skausmas dažnai atsiranda dėl centrinės sensibilizacijos – kai nervų sistema tampa itin jautri skausmo signalams dar ilgai po to, kai audiniai sugyja.
Novatoriškame 2021 m. Šiaurės Vakarų universiteto tyrime nustatyti smegenų biomarkeriai, pagal kuriuos 85 proc. tikslumu galima nuspėti, kuriems nuo ūmaus skausmo kenčiantiems asmenims išsivystys lėtinės ligos.
Tai kvestionuoja įprastinį dėmesį stuburo pakitimams, nes dabar vaizdavimo tyrimai rodo, kad disko iškilimai ir degeneracija vienodai dažnai pasitaiko ir besimptomiams asmenims, ir lėtinį skausmą kenčiantiems asmenims.
Šios išvados paaiškina, kodėl intervencijos, nukreiptos į numanomas struktūrines priežastis, dažnai būna nesėkmingos, ir skatina keisti paradigmą, pereinant prie neuroplastiškumu pagrįstų gydymo metodų, kuriais sprendžiami neadaptyvaus skausmo apdorojimo klausimai, o ne ieškoma neaiškios struktūrinės „pataisos”.
Perspektyvūs gydymo metodai, nukreipti į nervinius kelius
Moksliniais tyrimais vis dažniau patvirtinamas neurologinis lėtinio nugaros skausmo pagrindas, todėl atsirado naujoviškų gydymo metodų, orientuotų į nervinius kelius, kurių veiksmingumas įtikinamai įrodytas.
Šie metodai nukreipti į smegenų skausmo apdorojimo centrus, o ne į struktūrinius stuburo pakitimus.
Ypač daug vilčių teikia skausmo perdirbimo terapija (angl. Pain Reprocessing Therapy, PRT), padedanti pacientams iš naujo suvokti skausmą kaip išmoktą nervinį kelią, o ne kaip audinių pažeidimą.
Tyrimai rodo, kad sąmoningumo meditacija ir kognityvinė elgesio terapija gali pertvarkyti skausmo grandines, sumažindama suvokiamo skausmo intensyvumą ir emocinį distresą.
Neurofeedback mokymas leidžia pacientams vizualizuoti ir moduliuoti savo smegenų veiklą realiuoju laiku, o transkranijinė magnetinė stimuliacija neinvaziniu būdu moduliuoja nervinį aktyvumą tikslinėse srityse.
Šios neuroplastiškumu pagrįstos intervencijos suteikia vilties milijonams žmonių, kenčiančių nuo nuolatinio nugaros skausmo, kuris pasirodė esąs atsparus įprastiniam gydymui.
