Sodininkai dažnai pasakoja apie gilų ramybės jausmą, kai jų rankos paliečia dirvą. Tyrimai patvirtina šį gydomąjį poveikį, rodo, kad reguliariai prižiūrintiems augalus sumažėja streso hormonų ir pagerėja nuotaika. Tačiau ne visiems sodininkystė yra gydomoji kelionė. Fiziniai apribojimai, nesėkmingas derlius ir finansinės kliūtys potencialiai sveikatinančią praktiką gali paversti nusivylimo šaltiniu. Kyla klausimas: kada sodininkystė iš terapijos virsta našta? Atsakymas priklauso nuo kiekvieno žmogaus aplinkybių ir lūkesčių.
Mokslas apie sodininkystės naudą psichikos sveikatai
Mokslininkai, tyrinėdami sodininkavimo ir psichinės gerovės ryšį, nuolat pateikia įtikinamų neurologinių įrodymų.
Tyrimai rodo, kad dirvožemio mikrobai stimuliuoja serotonino gamybą– gamtos antidepresantų tiekimo sistemą, užmaskuotą purvo pavidalu. Įsivaizduokite, kad jūsų smegenys gauna terapiją, o jūs tiesiog stengiatės išlaikyti bazilikus gyvus!
Fizinė veikla suaktyvina endorfinus, o jutiminiai pojūčiai – liečiant dirvą, užuodžiant gėlių kvapą, stebint augimą – sukuria sąmoningumo patirtį be meditacijos programėlės prenumeratos.
Mičigano universiteto mokslininkai nustatė, kad streso hormonų kiekis pastebimai sumažėja vos po 30 minučių sodininkavimo, o tai įrodo, kad pabendrauti su augalais yra pigiau nei terapija (nors augalai retai kada mainais duoda naudingų patarimų).
Šią neurologinę reakciją mokslininkai vadina „žaliąja terapija” – natūralia intervencija, kuri ugdo ir augalus, ir psichologinį atsparumą.
Kai žalias nykštys tampa mėlynas: Galimi sodininkystės trūkumai
Po kiekvieno sodo rojaus dirva slypi nusivylimas, atskleidžiantis, kad sodininkystės užsiėmimai ne visiems teikia terapiją. Nesėkmingas derlius po kelis mėnesius trukusios kruopščios priežiūros gali sukelti nusivylimą, o ne pasitenkinimą.
Daugelis būsimųjų augalų tėvų pastebi, kad jų terapijos seansas virsta sudžiūvusių pomidorų ir vabzdžių apniktų rožių laidotuvėmis.
Kita opi problema – fiziniai apribojimai. Pasikartojantys sodininkavimo judesiai neretai sukelia „kabliavimosi sindromą” – nugaros, sąnarių skausmus ir nudegimus saulėje, kurie verčia suabejoti, ar buvo verta užauginti tobulą cukiniją, kad taptumėte žmogumi.
Daugiabučių gyventojams, turintiems ribotą erdvę, „terapija” gali būti stebėjimas, kaip ant palangės vienas baziliko augalas kovoja dėl išlikimo – tai ne tiek „bendravimas su gamta”, kiek „lėtas gamtos pasidavimas prastam apšvietimui”.
Prieinamumo kliūtys ir sodo erdvės privilegija
Kur rasti vietos augalams auginti, kai betonas driekiasi į visas puses? Terapinė sodininkystės nauda lieka neprieinama daugeliui tų, kurie neturi galimybės naudotis lauko erdve.
Miestų gyventojai, gyvenantys daugiabučiuose, asmenys, turintys judėjimo problemų, ir maisto dykumų gyventojai susiduria su struktūrinėmis kliūtimis, trukdančiomis naudotis šia žalia priemone.
Privilegijuoti daržininkai diskutuoja dėl paveldimų pomidorų veislių, o kiti abejoja, ar ant jų palangės gali augti net kukli prieskoninė žolelė. Ironiška: tie, kuriems sodininkystės terapijagali būti naudingiausia, – stresą patiriantys miesto gyventojai, ekonomiškai nepalankioje padėtyje esantys žmonės ir asmenys su fiziniais apribojimais – susiduria su aukščiausiomis užtvaromis, trukdančiomis patekti į sodą.
Bendruomeniniai sodai bando įveikti šią atskirtį, nors laukiančiųjų sąrašai dažnai auga greičiau už daržoves.
Galbūt labiausiai gydantis daržininkystės aspektas yra ne dirvožemiu padengtos rankos, o suvokimas, kad galimybė naudotis dirvožemiu yra nepastebėta privilegija.
Finansiniai ir fiziniai gydomosios sodininkystės apribojimai
Be sodo erdvės paieškos, yra dar vienas kliūčių sluoksnis: finansiniai ir fiziniai reikalavimai, kuriuos terapinė sodininkystė kelia praktikuojantiems sodininkams.
Specialūs ergonomiški įrankiai, pakeltos lysvės ir pritaikyta įranga gali ištuštinti pinigines greičiau nei neprižiūrimi purkštuvai. Tiems, kurių judėjimo galimybės ribotos arba kamuoja chroniški skausmai, romantiškas ramaus sodininkavimo vaizdas gali greitai virsti skausmų ir nusivylimų kupinu kliūčių ruožu.
Net iš pirmo žvilgsnio paprastas sėklų įsigijimas yra privilegija – kokybiškos veislės, organinis dirvožemis ir tinkamos maistinės medžiagos reikalauja išlaidų, kurias sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai retai pripažįsta skirdami „sodo terapiją”.
Tuo tarpu fiziniai apribojimai sukuria savo iššūkių taksonomiją: klūpėjimas tampa derybomis, ravėjimas virsta skausmingu įsipareigojimu, o derliui nuimti gali prireikti pagalbos.
Nors terapinis sodas vienus gydo, kitiems lieka nepasiekiamu rojumi – finansiškai nepasiekiamu arba fiziškai sunkiai pasiekiamu.
Lūkesčių pusiausvyra: Atraskite savo asmeninį sodo gydomąjį kelią.
Kaip žmonės gali atrasti autentišką gydymą sode, nepaskęsdami nerealiuose lūkesčiuose? Paslaptis slypi suvokime, kad sodo terapija nėra universalus receptas.
Vieni atranda paguodą tobulai prižiūrimose lysvėse, o kiti patiria gilią ramybę stebėdami, kaip vyksta jų eksperimentai su augalais, kuriuose „išlieka stipriausi”.
Gydymo kelias prasideda tada, kai sodininkai atsisako instagramo verto sodo miražo ir priima savo unikalų santykį su dirvožemiu ir sodinukais. Kaip šmaikštavo vienas nenoriai terapeutu tapęs sodininkas: „Mano augalai ir aš turime susitarimą – jie stengiasi nenumirti, o aš stengiuosi jų neperlaistyti apimtas panikos.”
Rasti pusiausvyrą reiškia džiaugtis mažomis pergalėmis, nesvarbu, ar tai būtų vienas žiedas, ar tiesiog drąsa pabandyti dar kartą po to, kai ryžtinga šliužų armija per naktį išnaikino jūsų salotas.
