Lietuvoje vis garsiau kalbama apie galimybę įvesti cukraus mokestį – idėja, kuri jau seniai taikoma įvairiose Vakarų šalyse. Tokiu būdu siekiama mažinti nutukimą, diabetą ir kitas su per dideliu cukraus vartojimu susijusias ligas. Tačiau ar toks mokestis iš tiesų pagerins visuomenės sveikatą?
Didelė dalis ekspertų įspėja – vietoje cukraus mūsų lėkštėse gali atsirasti dar pavojingesnių ingredientų. Kalbame apie dirbtinius saldiklius, kurie dažnai slepiasi po nekaltais pavadinimais, bet turi daug neatskleistų pasekmių.
Cukraus mokestis – gera idėja?
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) jau prieš kelis metus paskelbė rekomendacijas mažinti cukraus suvartojimą. Cukraus mokestis – tai viena iš strategijų, kaip tai padaryti. Tokį mokestį jau įvedė Jungtinė Karalystė, Meksika, Vengrija, Suomija ir kitos šalys. Iš pirmo žvilgsnio, rezultatai atrodo viltingi – mažėja saldžių gėrimų vartojimas, keičiasi produktų sudėtis.
Tačiau yra vienas „bet“. Vietoje cukraus gamintojai vis dažniau renkasi dirbtinius saldiklius, kurie leidžia išvengti papildomų mokesčių, išlaikyti saldų skonį, bet kartu kelia daug klausimų dėl jų poveikio sveikatai.
Kas tie saldikliai ir kodėl jie kelia grėsmę?
Dirbtiniai saldikliai – tai cheminiai junginiai, kurie suteikia saldumo, bet turi labai mažai kalorijų. Dažniausiai vartojami: aspartamas, acesulfamas K, sacharinas, sukralozė ir ciklamatas. Jie plačiai naudojami ne tik „dietiniuose“ produktuose, bet ir įprastoje kasdienėje produkcijoje: jogurtuose, gėrimuose, kepiniuose, net vaistuose.
Iš pirmo žvilgsnio – idealiai skamba: galima džiaugtis saldžiu skoniu, bet nevartoti kalorijų. Tačiau būtent šis „netikras saldumas“ apgauna organizmą ir sukelia priešingą efektą.
Organizmo apgavystė – kodėl saldikliai nepadeda mesti svorio?
Kūnas reaguoja į saldų skonį tikėdamasis energijos, tačiau jos negauna. Dėl to gali sutrikti insulino veikla, padidėti apetitas ir net suaktyvėti saldumynų potraukis. Moksliniai tyrimai rodo, kad reguliarus saldiklių vartojimas gali būti siejamas su metaboliniu sindromu, 2 tipo diabetu ir net nutukimu.
Be to, saldikliai veikia mūsų žarnyno mikrobiotą – tai subtili sistema, nuo kurios priklauso ne tik virškinimas, bet ir imuninė sistema, nuotaika bei hormonų pusiausvyra. Kai kurie tyrimai rodo, kad dirbtiniai saldikliai keičia žarnyno bakterijų sudėtį, skatindami uždegiminius procesus.
Saldikliai vaikų racione – laiko bomba?
Ypatingą nerimą kelia tai, kad saldiklių vis dažniau randama vaikų maiste. Vaikams būdingas jautresnis organizmas, todėl ilgalaikis tokių medžiagų poveikis gali turėti kur kas rimtesnių pasekmių: hormoniniai svyravimai, skonio receptorių adaptacija, padidėjęs nerimas ar net depresiniai simptomai.
Įpratę prie saldikliais paskaninto maisto, vaikai tampa mažiau jautrūs natūraliam saldumui, pavyzdžiui, vaisiams, todėl jų mityba skursta ir tampa mažiau vertinga.
Sveikatos apsauga ar vartotojo klaidinimas?
Cukraus mokestis deklaruoja kilnius tikslus – kovą su visuomenės sveikatos problemomis. Tačiau praktikoje jis gali tapti verslo strategija, kuria naudojamasi siekiant mažinti kaštus ir pritaikyti produktus prie naujų reikalavimų. Rezultatas – saldūs produktai be cukraus, bet su potencialiai kenksmingais pakaitalais.
Lietuvoje kol kas diskusijos apie cukraus mokestį tik prasideda, tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kokius pokyčius jis atneštų į produktų sudėtį. Ar tikrai norime gyventi pasaulyje, kur „sveikesnis“ reiškia – „dirbtinesnis“?
Kaip apsaugoti save?
Jei siekiate sumažinti cukraus kiekį, verta rinktis natūralius sprendimus:
- Vietoje saldžių gėrimų – vanduo su citrina, agurkais ar mėtomis
- Cukrų kepiniuose pakeiskite bananais, datulėmis ar obuolienėmis
- Skaitykite etiketes – venkite produktų su žodžiais: aspartamas, sukralozė, acesulfamas K
- Skatinkite natūralių skonių pojūtį – mažinkite priklausomybę nuo saldumo
Išvada?
Cukraus mokestis gali skambėti viliojančiai, tačiau tikroji sveikata slypi ne mokesčiuose, o informuotame pasirinkime. Atsargiai vertinkite „be cukraus“ etiketes – jos gali slėpti ingredientus, kurie ilgainiui paveiks jūsų savijautą labiau nei pats cukrus.
Cukrus nėra vienintelis priešas. Kartais didžiausią grėsmę kelia tai, kuo jį pakeičiame.
