Penkios vaistažolės yra senovinės priemonės nuo nerimo visose civilizacijose: Ašvaganda, garbinama 3000 metų senumo Ajurvedos tradicijose; valerijono šaknis, romėnų gydytojų paskirta nuo kareivių įtampos; kava, tūkstantmečius užimanti svarbią vietą Ramiojo vandenyno apeigų gyvenime; pasiflora, amerikiečių vietinių gyventojų naudota nuo nervingumo dar prieš kontaktą su Europa; ir ramunėlės, rastos 4000 metų senumo Egipto kapavietėse. Šie botaniniai anksiolitikai leidžia suprasti, kaip įvairios kultūros nuo senovės natūraliomis priemonėmis įveikdavo psichikos sutrikimus.
Ašvaganda: senovinis adaptogenas iš Ajurvedos tradicijos
Atsparumo šaknis – ašvaganda (Withania somnifera) – yra viena iš labiausiai gerbiamų ajurvedos medicinos žolelių , kurios istorija siekia daugiau nei 3000 metų. Šis adaptogeninis augalas, kilęs iš Indijos, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų, tradiciškai skiriamas organizmui stiprinti nuo streso ir atkurti nerimo sutrikdytų sistemų pusiausvyrą.
Sanskrito tekstuose ašvaganda minima kaip „rasajana” – atjauninanti medžiaga, skatinanti ilgaamžiškumą ir gyvybingumą. Klinikiniais tyrimais patvirtinta tradicinė jos paskirtis, nustatant, kad withanolidai – augalo veiklieji junginiai – yra natūralūs anksiolitikai, reguliuojantys kortizolio kiekį ir neurotransmiterių aktyvumą.
Tyrimai rodo, kad jis gali sumažinti nerimo simptomus ir kartu pagerinti kognityvines funkcijas bei miego kokybę.
Istoriškai buvo vartojama miltelių pavidalo šaknis, sumaišyta su šiltu pienu ir medumi, tačiau šiuolaikiniai preparatai apima standartizuotus ekstraktus, kapsules ir tinktūras, todėl šią senovinę priemonę galima naudoti šiuolaikiniuose nerimo valdymo protokoluose.
Valerijono šaknis: Romos imperijos natūralus raminamasis vaistas
Valerijonas (Valeriana officinalis), vertinamas senovės gydytojų, tapo kertiniu romėnų medicinos praktikos akmeniu imperijos klestėjimo laikais, kai Galenas ir Dioskoridas aprašė jo nepaprastas raminamąsias savybes.
Savitas žemės kvapas slepia stiprų žolės poveikį nervų sistemai. Romos kareiviai nešiojosi valerijoną, kad sumažintų kovinę įtampą, o viduramžių gydytojai jį skyrė „nervingoms konstitucijoms” gydyti.
Šiuolaikiniuose tyrimuose anksiolitinis valerijono poveikis siejamas su valerijono rūgšties ir valerenolio junginiais, kurie didina GABA aktyvumą smegenyse – panašiai, kaip veikia benzodiazepinai, tačiau nesukelia sunkių priklausomybės problemų.
Tradiciškai vartojama kaip arbata ar tinktūra prieš miegą, valerijono šaknis Europos ir Azijos medicinos tradicijose tebėra pirmos eilės botaninė priemonė nuo su nerimu susijusios nemigos, o klinikiniai tyrimai patvirtina jos, kaip švelnios raminamosios priemonės, istorinį taikymą.
Kava: šventas Ramiojo vandenyno salų gyventojų vaistas nuo neramių minčių
Kava (Piper methysticum), visoje Okeanijoje gerbiama jau daugiau kaip 3000 metų, yra vienas svarbiausių Ramiojo vandenyno salų apeiginių ir vaistinių augalų.
Tradicinės Polinezijos, Mikronezijos ir Melanezijos kultūros iš storų kava šaknų ruošė ritualinį gėrimą, vartojamą socialiniams ryšiams, politinėms diskusijoms ir dvasinėms apeigoms palengvinti.
Augalo veiklieji junginiai – kavalaktonai– sąveikauja su smegenų limbine sistema ir sukelia lengvą raminamąjį ir anksiolitinį poveikį, neapsunkindami pažinimo.
Vakarų moksliniai tyrimai patvirtino, kad kavos veiksmingumas mažinant nerimo simptomus prilygsta farmacinių benzodiazepinų veiksmingumui, tačiau nesukelia priklausomybės ar kognityvinių sutrikimų rizikos.
Po trumpo ginčo, kilusio 2000-ųjų pradžioje dėl problemų, susijusių su kepenimis, vėlesniais tyrimais nustatyta, kad tinkamai paruoštos kilmingos kava rūšys kelia minimalią riziką, jei vartojamos atsakingai, todėl kava pasaulinėse rinkose vėl tapo natūralia nerimo valdymo alternatyva.
Pasifloros: Ikikolumbinės Amerikos dovana psichikos gerovei
Iš Amerikos kilusią pasiflorą (Passiflora incarnata) šimtmečius naudojo vietiniai gyventojai dar gerokai prieš kontaktą su Europa, kurie pripažino jos nepaprastas raminamąsias savybes.
Įvairios gentys – nuo čerokių iki actekų – naudojo šį vijoklinį augalą tradicinėje medicinoje nuo nemigos, nervingumo ir dvasinio nerimo.
XVI a. susidūrę su pasiflora, Europos kolonistai greitai ją perėmė ir galiausiai įtraukė į savo farmakopėjas.
Šiuolaikiniai tyrimai patvirtina tai, ką senovės gydytojai suprato intuityviai – pasifloros stiprina GABA aktyvumą smegenyse, sukeldamos lengvą raminamąjį poveikį be didelio mieguistumo.
Flavonoidai ir alkaloidai, veikdami sinergiškai, mažina nerimo simptomus ir skatina ramų miegą.
Kitaip nei daugelis vaistų, pasiflora paprastai sukelia minimalų šalutinį poveikį, tačiau švelniai palengvina bėgančių minčių ir lengvo nerimo simptomus, todėl ji yra gerbiama botaninė medžiaga daugelyje gydymo tradicijų.
Ramunėlės: Nuo Egipto kapų iki šiuolaikinių arbatos puodelių
Ramunėlės: Nuo Egipto kapų iki šiuolaikinių arbatos puodelių
Senovės egiptiečių kapuose, datuojamuose daugiau nei prieš 4000 metų, rasta ramunėlių žiedų likučių, liudijančių, kad ši švelni vaistažolė anksčiausiai buvo naudojama žmonių sveikatingumo praktikoje.
Vėliau romėnai vaistines ramunėles pritaikė medicinos tikslams, įmaišydami jas į arbatas, skirtas nervams raminti ir miegui skatinti.
Viduramžių Europoje ramunėlės buvo pripažintos kaip viena iš „devynių šventųjų žolelių”, kurios buvo naudojamos kaip vaistas nuo įtampos ir nerimo.
Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai patvirtino šiuos tradicinius gydymo būdus ir nustatė, kad pagrindinis ramunėlių raminamasis junginys yra apigeninas, kuris smegenyse jungiasi su benzodiazepinų receptoriais.
Šiandien ramunėlės tebėra vienas prieinamiausių augalinių anksiolitinių vaistų visame pasaulyje, daugiausia vartojamas kaip arbata.
Klinikiniai tyrimai rodo, kad jos veiksmingos generalizuoto nerimo sutrikimo atveju, be to, jų šalutinis poveikis yra minimalus, palyginti su farmacinėmis alternatyvomis.
