Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos kalendorių spalis – psichikos sveikatos mėnuo. Žodis „psichika” dažnam Lietuvos (ir ne tik) piliečiui kelia šiurpą, baimę ir nepasitikėjimą. Dauguma nusikaltimų ir kitų nemoralių ar „keistų” dalykų siejama su psichikos sutrikimu, nors iš tikrųjų tam tikrų psichikos sutrikimų turintys asmenys nenuskriaustų nė vabalėlio, o norint įvykdyti, pavyzdžiui, planuotą žmogžudystę, reikia kaip tik būti „stiprios” psichikos ir struktūruotam žmogui. Taigi šiame straipsnyje papasakosime apie pagrindines psichikos sveikatos sutrikimų grupes, kokį poveikį šių grupių psichikos negalią turintys žmonės kelia savo artimiesiems ir visuomenei, aptarsime šios grupės asmenų stigmatizaciją ir integraciją visuomenėje.

Pagrindinės psichikos sveikatos sutrikimų grupės

Remiantis Tarptautine psichikos ir elgesio sutrikimų klasifikacijos dešimtąja redakcija (TLK-10), visi sutrikimai suskirstyti į dešimt grupių. Ši klasifikacija naudojama kasdieniame visų gydytojų, ne vien psichiatrų, darbe, tačiau jos principus visuomenei suprasti gana sunku. Paprasčiau būtų remtis psichiatrijos epidemiologijos tyrimų duomenimis, kurie rodo, kad visus psichikos ir elgesio sutrikimus pagal paplitimo lygį galima suskirstyti į tris dalis: a) labiausiai paplitę, dažni (20–35 proc. visų gyventojų serga bent vieną kartą per gyvenimą), tačiau nesunkūs ir nesukeliantys ilgalaikės negalios (depresija, adaptacijos sutrikimai, nerimo sutrikimai ir kt.); b) santykinai reti (5-10 proc. gyventojų), tačiau sunkūs, daugeliui sergančiųjų sukeliantys negalią, socialinę dezadaptaciją (psichoziniai sutrikimai: schizofrenija ir kiti šios grupės sutrikimai; jie kartais susiję su galvos smegenų pažeidimais ar piktnaudžiavimu psichoaktyviomis medžiagomis, bet gali atsirasti ir be šių veiksnių); c) asmenybės sutrikimai (jų paplitimas iki šiol nėra tiksliai žinomas; anksčiau šių sutrikimų turintys žmonės vadinti "psichopatais", "sociopatais", "neurotikais"). Šios grupės simptomai ir sutrikimo eiga nebūdingi pirmosioms dviems grupėms. Šiuo atveju elgesio ir adaptacijos sutrikimai prasideda jau vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje, tačiau visuomenėje tokie žmonės tarsi "pasislepia" ir gana ilgą laiką jų problemos būna tik jų artimųjų ar jų pačių reikalas. Tokie asmenys visuomenėje vadinami "vampyrais" ar "sadistais", nes jie dažnai egoistiškai reikalauja dėmesio, narciziškai, neatsižvelgdami į kitų poreikius, siekia patenkinti savo norus, kankina kitus, tačiau prispyrus reikalui jie sugeba mobilizuotis, pasislėpti po "darboholiko" ar "rūpestingos mamytės" kaukėmis, ir dėl to kiti žmonės apie jų sutrikusį charakterį net nieko neįtaria.

Kuo skiriasi psichikos ir elgesio sutrikimų poveikis artimiesiems?

Visų trijų grupių sutrikimai turi reikšmingų skirtumų pagal savo poveikį visuomenei. Pirmosios grupės sutrikimai tik laikinai sutrikdo sergančiojo psichikos ir fizinę sveikatą, todėl artimieji lengvai gali jiems padėti sunkioje gyvenimo situacijoje, juos užjausti, paskatinti užsiimti prasminga veikla (pvz., namų ruoša, kultūrine veikla ar pokalbiu apie galimą susikaupusių problemų sprendimą, arba gedėti kartu dėl įvykusios netekties, aptardami ateities perspektyvas). Asmuo, sergantis depresija ar linkęs pernelyg nerimauti, yra našta artimiesiems ir daro jiems neigiamą poveikį, tačiau jis visiškai įveikiamas, kai artimiesiems kartu su sergančiuoju taikoma šeimos psichoterapija arba kai jiems pataria psichikos sveikatos profesionalai (psichologas, psichiatras, socialinis darbuotojas ar slaugytojas). Visuomenėje svarbu pasiekti, kad tokia psichologinė ir psichoterapinė pagalba būtų prieinama, kad būtų pakankamai tokią pagalbą teikiančių kvalifikuotų specialistų. Tam reikia tinkamai investuoti į psichikos sveikatos priežiūrą, numatyti laipsnišką perėjimą nuo psichiatrijos ligoninių ir psichoneurologinių pensionatų modelio prie bendruomenės (socialinės) psichiatrijos.

Antrosios grupės sutrikimų turintiems asmenims būdingi grubūs realybės suvokimo sutrikimai, naujos realybės kūrimas, nutolimas nuo gyvenimo ir pasinėrimas į kliedesių bei haliucinacijų pasaulį. Kaip teisingai pastebėjo ekonomikos mokslų daktaras, žymus psichikos sveikatos paslaugų vartotojas Saulius Pečiulis, "kai nuvažiuoja stogas - atsiveria dangus". Tačiau dangaus tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme priartėjimas paprastam žmogui yra labai grėsmingas, gali jį visiškai sugriauti kaip asmenybę. Šių pacientų sutrikusio elgesio poveikis aplinkiniams neretai būna labai slegiantis ir visiškai sugriauna bendrus ateities planus. Dėl didelio tokių pacientų priežiūros ar slaugos poreikio artimieji būna priversti sumažinti savo darbo valandas ar iš viso liautis dirbę. Juos ima kamuoti nerimas dėl ateities, "kas prižiūrės mano sūnų / dukrą, kai...", jie patys neretai patiria sunkų stresą ir įgyja psichosomatinių sutrikimų. Kitiems visuomenės nariams turintieji psichozinių sutrikimų sukelia neigiamus jausmus, nes "sveikieji" paprastai nesistengia suvokti, kaip realybę mato sergantysis. Arba dėl labai sutrikusio elgesio psichozinių sutrikimų turintieji gali kelti tiesioginę grėsmę kitų asmenų saugumui (pvz., higienos taisyklių nesilaikymas bendro naudojimo patalpose), sveikatai ar gyvybei. Įdomu tai, kad visuomenė yra linkusi pernelyg sureikšminti pastarąją grėsmę: remiantis visuomenės nuomonės apklausomis, itin didelis procentas lietuvių nurodė, kad nenorėtų turėti kaimyno, turinčio psichikos sutrikimų. Toks požiūris sukelia problemų tiek psichikos sutrikimų turintiems žmonėms, tiek visiems kitiems.

Ryšio tarp nusikalstamumo ir psichikos sutrikimų nesama. Remiantis „Eurobarometro“ tyrimais, 68 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad psichikos ligoniai yra pavojingi, nors psichikos ligonių per metus įvykdomi nusikaltimai bendroje nusikaltimų suvestinėje Lietuvoje sudarė 0,2 proc. 2001 m. ir 0,6 proc. 2005 m. (96 proc. visų nusikaltimų padaro psichiškai sveiki žmonės).

Psichikos sutrikimų turinčių žmonių stigmatizacija ir integracija visuomenėje

Psichikos sutrikimų turintys asmenys yra stigmatizuojami. Stigma – tai išankstinė neigiama nuostata į asmenį dėl jo skirtingumo. Pavyzdžiui, kai aplinkiniai sužino, kad asmuo serga psichikos liga, jie pradeda skirtingai elgtis, vengti, kitaip bendrauja ar įtariai stebi, nors tam objektyvių priežasčių nėra. Stigma yra kliūtis asmenims esantiems rizikos grupėje, bet neturintiems sutrikimų, gauti savalaikę pagalbą. Pavyzdžiui, patiriantieji gedėjimą ar sunkų stresą vengia kreiptis, nes bijo, kad psichikos sveikatos specialistai jiems nustatys psichikos sutrikimo diagnozę, kuri vėliau taps stigmos priežastimi. Stigma, jau turintiems psichikos sutrikimų žmonėms, apsunkina patekimą į specializuotas gydymo ar reabilitacijos įstaigas. Taip pat stigma palaiko neigiamą politikų nuomonę apie psichikos sveikatos problemą ir jų galimą sprendimą, todėl reikiamoms tarnyboms neskiriamas finansavimas arba finansuojamos tradicinės, bet mažai veiksmingos socialinei integracijai psichiatrijos ligoninės, psichoneurologiniai pensionatai. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse, jau seniai išnaikinti psichoneurologiniai pensionatai. Jie stigmatizuoja psichikos sutrikimų turinčiuosius, stabdo integraciją, be to, jie ekonomiškai nenaudingi. Norint mažinti stigmą bei integruoti psichikos sutrikimų turinčius žmones į visuomenę, svarbus pačių pacientų vaidmuo. Puikus pavyzdys yra Saulius Pečiulis, kuris parašė „10 sėkmingo gyvenimo paslapčių asmenims, turintiems psichikos sveikatos problemų“. Ne mažiau svarbus yra kultūros ir meno vaidmuo mažinant stigmą. Šioje srityje daug pastangų deda VŠĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“, kartu su Vasaros ligonine ir Sveikatos apsaugos ministerija organizuodami Psichikos sveikatos dienai skirtus renginius. Šiais metais Psichikos sveikatos dienai skirtas renginys vyks spalio 7 d. 12 val. Kudirkos aikštėje. Pasaulyje tokių visuomenės švietimo renginių tradicijos yra kur kas gilesnės, pavyzdžiui, Škotijoje visą spalio mėnesį kasmet vyksta Škotijos psichikos sveikatos meno ir kino festivalis (http://www.mhfestival.com). Šis festivalis yra geras pavyzdys, ko Lietuva galėtų siekti ir iš ko mokytis. Be jau minėtų psichoneurologinių pensionatų žalos, pačių pacientų bei kultūros ir meno indėlio stigmatizacijos prevencijai bei integracijai į visuomenę, taip pat svarbi savitarpio pagalba, bendruomenės psichikos sveikatos plėtra, pagalba artimiesiems bei visuomenės švietimas, tolerancijos ugdymas. Taigi Lietuvai dar yra ko siekti, juolab, kad tarptautinės konvencijos įpareigoja neįgaliuosius laikyti teisės subjektais, o ne vien atimti iš jų teises.

Asmenybės sutrikimų turintys žmonės nerimastingi keistuoliai, narcizai, paranoikai, neapykantos kupini tyleniai, o gal pavojingi smurtautojai?

Turbūt daugiausiai diskusijų kelianti, daug psichologinių sunkumų sukelianti artimiesiems – trečioji grupė – asmenybės sutrikimai. Nors įvairūs asmenybės sutrikimai pasižymi savitais simptomais, vis dėlto jie turi daug bendrų bruožų: žmonėms, kuriems yra sutrikusi asmenybė, paprastai kyla darbo problemų: jie ilgai neišsilaiko vienoje vietoje arba tiesiog užima žemesnes pareigas nei derėtų pagal kvalifikaciją. Tačiau yra ir tokių darbo vietų, kur kai kurie sutrikusios asmenybės žmonės jaučiasi labai gerai: histrioninės (isterinės) asmenybės sėkmingai dirba tarp daugybės žmonių, tuo tarpu nerimastingoms ar šizoidinėms asmenybėms geriausia ten, kur žmonių visai ar beveik nėra, pavyzdžiui, uždaroje laboratorijoje. Kitas bendras bruožas – socialiniai tokių asmenų ryšiai nėra ilgalaikiai arba jų apskritai beveik nėra. Dažniausiai taip atsitinka dėl pačių sutrikusios asmenybės žmonių neigiamo požiūrio į aplinkinius arba dėl to, kad neretai jie patys nuteikia aplinkinius prieš save, pavyzdžiui, savo nuolatiniu įžeidumu, irzlumu, jautrumu ir pan. Paprastai tokie žmonės neįžiūri darbinių ar socialinių santykių problemų priežasčių savyje, todėl į psichiatrus nesikreipia. Tačiau dėl sveikatos problemų jie gali aktyviai ieškoti pagalbos, o dėl minėtų priežasčių paprastai nuvargina gydytojus ir nuteikia juos prieš save. Sutrikusios asmenybės žmonės sunkiai pakelia stresą, todėl tam tikrais atvejais, kai stresas ypač sunkus, jie gali neadekvačiai reaguoti į aplinką ir kuriam laikui „pabėgti“ nuo problemos sprendimo – pavyzdžiui, pasinerti į trumpalaikę psichozės būklę. Tokie žmonės naudojasi įvairiais, dažnai primityviais, gynybos mechanizmais. Dėl visų šių priežasčių asmenybės sutrikimų turinčių asmenų artimiesiems sunku prie jų prieiti, bendrauti, suprasti, kas vyksta, įtikti. Ypač sunku, jei sutrikimas nediagnozuotas. Kaip išsivysto asmenybės sutrikimas? Kiekvienas mūsų pasižymi savita reakcija į aplinką, kuri padeda išlaikyti tokią pat savitą pusiausvyrą tarp mūsų vidinio gyvenimo ir aplinkinio pasaulio, kitaip sakant, padeda prisitaikyti prie aplinkos. Ši savita reakcija sudaro asmenybę – visumą savybių, kurios lemia žmogaus elgseną, mąstyseną ir jauseną. Asmenybės bruožai formuojasi jau vystantis, vaikui aktyviai santykiaujant su kultūriniais, socialiniais veiksniais ir įgyjant tam tikrą patirtį šeimoje, santykiuose su tėvais ar jais atstojančiais žmonėmis. Jeigu žmogaus asmenybės bruožai, lemiantys jo reakciją į aplinkinio pasaulio poveikį, kelia bendravimo problemų, galima įtarti, kad taip pasireiškia tam tikras asmenybės sutrikimas. Yra kelios asmenybės sutrikimą aiškinančios teorijos. Genetinės teorijos atstovų nuomone, asmenybės bruožai yra bent iš dalies paveldimi ir todėl asmenybės sutrikimai būdingi žmonėms, kurių tėvai turėjo polinkį sirgti įvairiomis psichikos ligomis. Manoma, kad paranoidinės ir šizoidinės asmenybės dažnai yra kilusios iš šeimų, kuriose kas nors iš genetinių giminaičių yra sirgęs šizofrenija; antisocialios, emociškai nestabilios ir isterinės asmenybės neretai yra turėjusios artimų giminių, kurie buvo patyrę rimtų nuotaikos sutrikimų ir sirgo alkoholizmu; anakastinių (anankastinėms asmenybėms labai svarbu taisyklės, smulkmenos, struktūra, tvarka visuose procesuose. Tai – žmonės perfekcionistai), nerimastingų ir priklausomų asmenybių giminėje dažnai galima aptikti linkusių į depresiją ar nerimo sutrikimų kamuojamų asmenų. Vis dėl to, šiandien sutinkama, kad dėl asmenybės sutrikimų negalima kaltinti vien tėvų, nesugebančių tinkamai reaguoti į vaiko poreikius ir jausmus, ar paties vaiko biologinių bei genetinių savybių, lemiančių vienokį ar kitokį reagavimo į aplinką tipą. Dėl genetinių ir kitų biologinių veiksnių žmogus gimsta su tam tikra išankstine jaudresne reakcija į aplinką, prie kurios prisitaikyti arba kurią keisti jam nepadeda ne tik pirmieji vaikystės objektai (tėvai ar globėjai), bet ir vėliau sutikti žmonės. Tuomet prie biologinių prisidėję psichologiniai veiksniai galutinai lemia ydingą vidinių struktūrų formavimąsi ir asmenybės sutrikimų raidą nuo vaikystės iki paauglystės pabaigos.

Mažinkime asmenybės sutrikimų

Norint sumažinti asmenybės sutrikimų, B. Breiviko pasekėjų, reiktų užsiimti agresijos ir smurto prevencija visuomenėje, skirti daugiau dėmesio tėvų mokymams, rasti priėjimą ne tik prie pavyzdingų tėvų ir mamų, kurie ir patys domisi savo vaikais, bet ir turinčių priklausomybių, kitų psichikos sutrikimų. Tinkamas auklėjimas, rūpinimasis ir meilė vaikui stipriai mažina asmenybės sutrikimo tikimybę. Manoma, kad neigiamas televizijos ar kitų medijų vaidmuo skatinant narcizismą, kraštutines elgesio išraiškas yra irgi svarbus, todėl didelę reikšmę reikia teikti medijų redaktorių ir prodiuserių švietimui, kaip tinkamai pateikti informaciją, padėti visuomenei tapti labiau kultūringa ir išsilavinusia, o ne parduoti kriminalines naujienas, sensacijas ir pigias pramogas ar erotiką. Diskusijų ar pramoginių laidų vedantieji radijuje, televizijoje ar internete dažnai net nesupranta, kad neigiamai veikia visuomenės psichologinę raidą.

Psichikos sveikatos problemų prevencija yra ekonomiškai naudinga

2011 m. balandžio mėn. Didžiojoje Britanijoje publikuota ataskaita, kurioje įrodoma, kad moterims po gimdymo, tėvams, turintiems problemų auklėjant savo vaikus su elgesio sutrikimais, mokyklų darbuotojams ir moksleiviams, paaugliams, patiriantiems pirmuosius psichozės simptomus, daugelis pagalbos būdų yra veiksmingi ir turi moksliškai įrodytą naudą: daugelis intervencijų psichikos sveikatos srityje turi išskirtinai gerą piniginę vertę, skatina geresnius pasiekimus išsilavinimo, įdarbinimo, uždarbio bei sumažėjusio nusikalstamumo srityse, o pačių intervencijų kaina yra maža.

Šią ataskaitą galima atsisiųsti iš šio tinklapio:
http://www.dh.gov.uk/en/Publicationsandstatistics/Publications/PublicationsPolicyAndGuidance/DH_126085

Straipsnio autoriai 
Vilniaus universiteto docentas, psichiatras Arūnas Germanavičius
ir Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Neinfekcinių ligų profilaktikos
skyriaus vedėjos pavaduotoja Viktorija Andreikėnaitė