„Sveikata – tai fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas.“

1863 m. buvo įkurta Tarptautinė sužeistųjų pagalbos tarnyba. Ji, visų pirma, rūpinosi sužeistaisiais kare. Vėliau tarnybos veikla apėmė ir platesnę visuomenės dalį. Tai Raudonojo kryžiaus judėjimo pradžia.

1864 m.  rugpjūčio 22 d. Žano Anri Diunano pasiūlymu, Šveicarijoje buvo pasirašyta konvencija dėl sužeistųjų gyvenimo sąlygų gerinimo. Konvencijoje buvo numatyta, kad viso pasaulio gydytojai ir medicinos seserys turėtų bendrą kalbą. Greitosios pagalbos simboliu išrinktas raudonas kryžius baltame fone. 1906 m. Osmanijos imperijoje įkurta Raudonojo pusmėnulio organizacija, kuri yra Raudonojo kryžiaus analogas musulmonų šalyse.

Ir Raudonojo kryžiaus, ir raudonojo pusmėnulio organizacijos pavaldžios Tarptautiniam komitetui, kurio būstinė įkurta Ženevoje. Karo metu komitetas veikia kaip tarpininkas tarp kovojančių šalių. Komiteto atstovai turi teisę neliečiami vaikščioti po bėglių ir kalinių lagerių teritorijoje, gydyti sužeistuosius, suteikti visuomenei informaciją apie sužeistus žmones ir jų sąlygas. Raudonojo kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio organizacijos jungia daugiau nei 400 mln. žmonių iš 175 pasaulio šalių.

Gegužės 8-ąją minima Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo diena. Lietuvos Respublikos prezidentas ir kiti valstybės asmenys šią dieną tradiciškai aplanko Antakalnio kapinėse pastatytus memorialus 1941-1945 metais žuvusiems kariams. Prisimenami ir žuvusieji taikūs Lietuvos gyventojai – 1944 m. tragedija Pirčiupių miestelyje, kurio gyventojai buvo sudeginti; 1941 m. Semeliškėse, Dargonių miške, kur buvo sušaudyti žydai ir kt.